Šiemet pavasaris vėlyvas ir vėsus, bet šiltesnė savaitė jau įpusėjusi ir saulėtos dienos tarsi ragina sėstis ant dviračio ir minti pedalus. Pasirodo, ne man vienam taip. Kolega kreipiasi su pasiūlymu kur nors išriedėti šeštadienį. Norisi, bet reikalų irgi yra, nutarėm išjudėti anksti, švintant. Kuo tasai šeštadienis artyn, tuo šis sprendimas rodėsi prastesnis. O vėlyvą Penktadienio vakarą išvis buvo keista, koks trenktaprotis galėjo šitaip sugalvoti? Bet sutarta, tai sutarta. Ketvirtą ryto rituosi iš patalų, pusę penktos jau suku pedalus susitikimo vietos link.
Susitikti sutarta Basanavičiaus šile, prie pėsčiųjų tilto. Mindamas šilu taip anksti, galiu įsitikinti, jog čia gyvena lapės, stirnos, elniai ir nesuskaičiuojama gausybė įvairių paukščių. O atvykęs į vietą, randu tenai šąlančius draugus, kurie buvo greitesni už mane. Kadangi daugiau dalyvių nėra, balnojam plieno žirgus ir riedam Vaišvydavos link. Iš tiesų darosi vis smagiau važiuoti tokį ankstų rytą, oras gaivutėlis, jokio eismo, tyla ir ramybė aplink. Šiaip jau keliavome ramiu tempu, karts nuo karto palenktyniaudami kokioje atkarpoje. Buvo apie ką paplepėti (nuo paskutinio išvažiavimo drauge beveik metai). Koks nors rimtas žmogus galėtų apibūdinti vienu žodžiu: gerai.
Mažas stebuklas stotyje
Laikrodžiui dar neišmušus aštuntos, buvome įvažiavę į numatytą miestą, kur Nemuno pakrantėje rymantis suolelis priviliojo atokvėpio valandėlei. Kramsnodami atsivežtus skanėstus matėme, kaip tuštutėlis miestas pamažu bunda; upe atsiiria banginių žvejys, kitame krante esančios sodybėlės savininkas ima burzginti motorinę žoliapjovę, kelios moteriškės ant didelių, sunkių (labai sunkių) dviračių prarieda pro mumis. Nors saulutė jau buvo pradėjus savo darbą ir oras ėmė šilti, bet žvarbaus ryto padariniams sutvarkyti reikėjo arbatos. Patraukėme į paieškas, taip anksti sunku rasti arbatos, mat kavinės dar nedirba, o parduotuvių lentynose verdančio vandens nesugalvota pardavinėti. Beieškodami atsidūrėm stotyje, vėl sėdome ant suolelio trumpam apmąstymui. Priešais mus matyti gėlių kioskelis, kurio vitrinose parašyta: „čia kasdien vyksta maži stebuklai“. Kadangi šilta arbata nežinomam mieste 8 val. ryto yra mažas stebuklas, Ignas nupėdino patikrinti. Ir iš tiesų, pasirodo apsistojome visai šalia šiltos arbatos! Šio kioskelio kitoje pusėje įsikūrusi nedidelė, itališka kavinaitė jau priiminėjo lankytojus.
Arbatų pasirinkimas platus, tačiau visos pramoninio vežimo „Gurmans“. Reiškia kokybė gera (bent jau nearomatintų arbatų), tačiau šviežumo tikėtis neverta (nors retkarčiais nustebina). Išsirinkome sau patinkančią arbatą, mano pasirinkimas buvo japoniška „bancha“ arbata. Ši rūšis daugiausia auginama Šizuokos prefektūroje, netoli Fudzijamos kalno (į pietvakarius nuo Tokijo). Bancha ruošiama iš itin smulkiai susmulkintų lapelių, kurie labiau primena miltelius. Pasižymi itin aitriu skoniu, bei gelsvai žalsva spalva. Tai viena iš labiausiai paplitusių japoniškos arbatos rūšių. Asmeniškai labiausiai mėgstu šviežią „sencha“ arbatą, kurios šviesiai žalia spalva ir gaivus skonis nukelia į ankstyvą pavasarį, kuomet naujai sužaliavusi ir sužydėjusi augmenija tarsi žada naują pradžią. O štai „bancha“ dėl savo aitraus, mažumėlę karstelėjusio prieskonio ir itin mažo kofeino kiekio turi neįtikėtiną savybę pabudinti kūną ir suteikti jėgų ne itin maloniems kasdieniams rūpesčiams ir darbams įveikti. Kaip ir tikėjausi arbata nebuvo šviežia, bet ryte su „bancha“ niekuomet neprašausi, kad ir kokia ji būtų. O itališkas meduolis, primenantis anyžiaus skonį reikalą smarkiai pataisė. Vien dėl šio meduolio verta apsilankyti minėtoje kavinėje, na ir dėl linksmo, paslaugaus jos šeimininko.
Kur esame?
O dabar nusikelkime 700 metų į praeitį, mūsų iki krikščioniškos istorijos pabaigą ir naujosios istorijos, grįstos daugiausia kryžiuočių kronikomis pradžią. Vienoje iš tų kronikų pirmą kartą paminėta ši vieta, kurioje dabar dvirataujame. Tuometiniai svečiai užklydę į šį kraštą terado vos keletą sodybų, bet dėl savo išskirtinių vandens šaltinių užsitarnavusių sau vietą istorijoje. Taip ir paminėjo: sodyba su sūriu vandeniu. Šį „sūrų vandenį“ (Birsten) vietiniai gyventojai gėrė, naudojo daržovių laistymui, juo prausėsi pirtyse ir netgi gydėsi įvairius negalavimus. Čia buvo net septyni (o gal ir dar daugiau) natūralūs „sūraus vandens“ šaltiniai. Vėliau apylinkėje buvo įkurtas LDK valdovų medžioklės dvaras, kurį itin mėgo Vytautas, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas vėliau miestelį užrašęs Barborai Radvilaitei. Tačiau nuo XVII a. miestelis ėmė nykti. Iš dalies dėl Prienų augimo, iš dalies dėl karų su rusais ir švedais. XVIII a. pabaigoje jame tegyveno vos 20 šeimų. XIX a. viduryje miestelį įsigijo dvarininkė E. Miller-Kochanovskaja pardavusi dvarą, kurio nepajėgė išlaikyti. „Sūrusis vanduo“ buvo pradėtas tirti, įkurtas kurortas, pastatytos pirmosios gydyklos, bei namai besigydantiems. Miestelyje dygo rusiškos, bei šveicariškos vilos. Tačiau per pirmąjį pasaulinį karą vietovė buvo smarkiai nuniokota, todėl grįžusi iš emigracijos savininkė nesiėmė atstatymo darbų, bet ėmė išpardavinėti likusius pastatus. Kurorto likimas labai sujaudino tuometinę Lietuvos šviesuomenę, o ypač gydytojus, jų siūlymu kurortas buvo valstybės nusavintas. Tačiau valdžiai ūkininkauti nesisekė (kaip dažniausiai būna) ir miestelis perleidžiamas raudonajam kryžiui, su sąlyga, jog visos iš kurorto gaunamos lėšos bus skiriamos tolimesniam miesto vystymui. Pastabesnis skaitytojas tikriausiai spėjo suprasti, jog esame Birštone!
Prabangus taksi, banginiai ir sūrus vanduo
Pastebėjau, jog atvažiavus į bet kokį mažesnį miestelį visuomet verta užsukti į miestelio muziejų. Jų darbuotojai visuomet būna paslaugūs, įdomūs ir išleidžia lankytojus tik pripasakoję įvairiausių įdomybių ir keistenybių. Antai muziejuje esanti karieta, kuri tarnavusi už itin prabangų maršrutinį taksi. Važinėdavo Keliu Kaunas – Birštonas, tokia kelionė kainavo apie pustrečio carinio rublio, šiandieniniais pinigais, tai atitiktų maždaug 300€ !
Tarpukariu, vienam iš natūralių mineralinio vandens šaltinių buvo pastatytas akmeninis banginis. Iš šio banginio galvos teka mineralinis vanduo. Tačiau sovietmečiu pastačius Kauno hidroelektrinę, Nemuno vandens lygis sukilo ir banginis atsidūrė Nemune, kur lig šiolei laužo ledus ir gaivina Nemuno vandenį. Toks jis ir pavaizduotas miesto herbe. Gyventojai, beje, šio banginio labai ilgisi…
Pirmą kartą Birštono mineralinis vanduo pradėtas tiekti tarpukario Kaune. Čia atvežtas didelėse ąžuolinėse statinėse, pilstytas į stiklinius butelius ir pardavinėjamas. Tačiau bet kas įsigyti negalėjo, buvo reikalingas gydytojo receptas. Natūraliame mineraliniame vandenyje gausu geležies, dėl kurios vanduo sureagavęs su oru ima keisti spalvą į gelsvą ir drumzliną, be to atsiranda nemalonus kvapas (panašus į supuvusių kiaušinių). Dėl šios priežasties imtas stipriai filtruoti ir šiandieninis Vytautas pirkėjus pasitinka švarus ir skaidrus. Užsukome ir mes iki gręžinio, kad galėtumėm paragauti tikro Vytauto mineralinio vandens. Po pirmo gurkšnio sakiau, jog tokiu vandeniu tik kryžiuočius ir girdyt, bet vėliau pripratau ir gana skaniai išgėriau beveik puslitrį. Gal todėl ir buvo jėgų namo skuosti 37km/h greičiu?