Pasitaikė puiki proga, todėl nusprendžiau aplankyti Rygą. Kad ir kaip bebūtų keista, dariau tai pirmą kartą. Taigi, vienos dienos kelionė prasidėjo tarsi eilinė darbo diena – 8 valandą ryto. Kodėl vienos dienos? Todėl, kad pasinaudojau Excursus pasiūlymu aplankyti šį miestą. Ir dar su nuolaida. Nors tikriausiai ta kaina, kurią mokėjau yra normali kaina, tik parašė didesnę ir padarė nuolaidą. Nes net savo puslapyje įdėjo nuorodą pigesniam bilietui. Amžinoji nuolaida, kaip aš sakau.
Taigi, išvykęs iš Kauno ir Vilnių 8 valandą pasiekęs autobusas susirinko didžiąją keleivių dalį prie Forum Palace ir patraukė link Panevėžio, kurį pasiekęs paėmė dar vieną žmogų ir už miesto degalinėje sustojo trumpai pertraukėlei. Kad vėliau nereikėtų. Ir nereikėjo. Visi susitvarkė savo reikalus ir sėkmingai atkentėjo likusią 2,5 valandos ilgio kelionę.
Pirmasis objektas – Cinevilla kino miestelis, nutolęs 70 kilometrų nuo Rygos. Gidė net kelis kartus paminėjo, kad tai latviškasis Holivudas, kuriame galėsime net nusifilmuoti. Na, nusifilmuoti per daug nedomino, bet pamatyti butaforinį kino miestelį labai norėjosi. O kai dar pagalvoji apie Holivudą, tai tas 6€ mokestis atrodė visai nedidelis. Kaip ir buvo galima tikėtis, miestelis įsikūręs kažkur laukuose kur joks viešasis transportas nevažiuoja, arba jei važiuoja, tai vieną kartą per dieną. Atitinkamai ir privažiavimas visokiais siaurais kaimo keliukais. Gerai, kad bent ne žvyrkeliais. Bet pala, apie ką aš čia, apie miestelį reikia aprašyti. Taigi, kadangi važiavome su kelionių agentūra, tai autobuse buvo gidė, kuri labai įdomiai papasakojo apie pakeliui pravažiuojamus objektus. Na ir negi liksime šiame kino miestelyje be jokio informacijos šaltinio? Tikrai ne, čia buvo užsakytas šio miestelio gidas, kuris manau žinojo tikrai daug. Tik kalbėjo rusiškai. O aš, jaunosios kartos atstovas, nors šiuo metu ir gyvenantis Vilniuje šios kalbos visai nemoku. Kai kas gali paklausti, kaip aš išvis išgyvenu Vilniuje? Na, kažkaip išeina išsiversti ir su lietuvių kalba. Taigi, nors gidas pasakojo išties daug, likau nieko nesupratęs. Gaila, nes kaip žmogus susidūręs su televizija ir besidomintis kaip kuriami filmai būčiau suvalgęs visą tą informaciją su pasigardžiavimu. O dabar teliko dairytis į pastatus ir gaudyti suprantamus rusiškus žodžius, iš kurių dažniausiai pasikartojantis buvo „butaforija”. Taip, visas tas miestelis yra tik imitacija, išorinės sienos ir tuščias vidus. Miesteliu to netgi nepavadinčiau, kokie 10 senų namų ir viena tikra bažnyčia, kuri šiuo metu naudojama visai kitam reikalui. Prie jos dar grįšiu, šiek tiek vėliau. Taigi, pats miestelis didelio įspūdžio visai nepaliko. Keli seni namai, pora tiltų, laivas, geležinkelio stoties karkasas su garinio traukinio imitacija, nes tikro gauti nepavyko, kadangi valdžia pabijojo, kad traukinys gali būti susprogdintas. Gidas gyrėsi, kad vien šiais metais buvo nufilmuota virš 500 scenų, bet man tai liko labai keistas skaičius. Nes taip ir nesupratau, ką ten galima tiek filmuoti. Negi buvo kuriama tiek senų filmų? Nes ten daugiau nelabai ką ir yra filmuoti su tais butaforiniais XX amžiaus stiliaus nameliais. O kadangi jokių pastatų po filmavimų negriauna, tai visi filmavimai buvo vykdomi tarp aplink esančių objektų. Taigi, to dalyko taip ir nesupratau. Žinoma, tie kurie filmuoja, atsiveža ir savo dekoracijas. Jas sujungus su vienu kitu pastatu gal kas nors ir išeina.
Šiek tiek nusivylęs ir beveik uždėjęs didelį minusą šiam miesteliui, kaip nevertam dėmesio objektui laukiau su kitais, kol gidas baigs kažką pasakoti ir bus galima dar kartą viską apeiti ir radus ką nors įdomesnio nufotografuoti. Pamenate, prieš tai minėjau vieną pastatą, kuris yra ne butaforija. Tai nuo senų laimų toje vietoje stovinti bažnyčia. Kaip tik šalia jos ir stovėjome, o viduje girdėjosi kažkokie garsai. Per daug nesigilinau kas ten per garsai, bet pamatyti vidų atrodė kaip visai gera idėja. O ir šalta jau darėsi, ypač pučiant šaltam vėjui, kuris aplink esančiuose laukuose įsibėgėdavo be jokių kliūčių. Ir štai, atsidarė durys, o pro jas pasipylė minia žmonių. Jiems išėjus gidas atsisveikino ir nurodė, kad sekanti stotelė – bažnyčios vidus. O jis atrodė kaip eilinis kambarys. Tik su dideliu „green screen” vietoj altoriaus. Ir pora televizorių bei visokių daiktų. Įėjus į vidų tiek akiniai, tiek ir foto aparato lęšis iškarto aprasojo, kaip kokioje valgykloje, kurioje dėl vėdinimo problemų garai kaupiasi viduje. Bet neilgai trukus jau galėjau matyti detales, o ne tik susiliejusį vaizdą. Gaila, bet prašviesėjimo procesas mano foto aparatui užtruko kur kas ilgiau. O valyti objektyvo su bet kuo nesinorėjo. Taigi, kol mano apartas taikėsi prie pasikeitusio drėgnumo aplinkos, bažnyčioje buvęs linksmų plaučių vaikinas rusiškai kažką paaiškino ir pakvietė porą žmonių į priekį. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad priekyje filmuojamas žalias fonas realiu laiku keičiamas vaikino nustatyta vizualizacija. Kas reiškė, kad ant gretimo stalo stovi tikrai neblogas aparačiukas. Buvo tikrai smagu stebėti veiksmą ant scenos ir televizoriaus ekrane vienu metu. O kad būtų įdomiau ir suvaidinti galėtų ne tik 2 žmonės, buvo paruošti 7 skirtingi scenarijai, su jiems skirtomis dekoracijomis ir žinoma skirtingais aktoriais. Taigi, drąsiausi mūsų dviaukščio autobuso keleiviai turėjo galimybę tapti kino žvaigždėmis. Na o likę už kadro linksmai stebėti vykstantį veiksmą. Buvo tikrai smagu, nes kaip tikriausiai supratote, ne dramą kūrėme. Kaip vyko vieno iš epizodų filmavimas galite pamatyti žemiau.
O nufilmuotas galutinis rezultatas buvo toks:
Dėl šios, paskutinės dalies kino miestelyje didelio ir riebaus minuso jam nedėsiu. Bet antrą kartą nevažiuočiau. Į klausimą, ar vertą važiuoti pirmą kartą, atsakyčiau, kad tik tuo atveju, jeigu važiuojate su grupe, suprantate rusų kalbą ir bent šiek tiek domitės kinu. Nes atvažiavus ne su grupe, gido pasisamdyti greičiausiai neišeis, o ir 3€ kainuojantis bilietas pasivaikščiojimui po kino miestelį daug džiaugsmo apžiūrint tuos kelis namelius ir įvairią seną techniką nesuteiks. Na, dar yra galimybė išsinuomoti kokį seną kostiumą, tai turint tikslą pasidaryti foto sesiją taip pat galima pagalvoti apie šį objektą.
Rygos miestą pasiekėme po maždaug valandos laiko kelio. Šiek tiek gėda, kad 2 kartus aplankęs Tokiją, Latvijos sostinėje lankiausi pirmą kartą. Na, bet geriau vėliau negu niekad. Taigi, pasiekus senamiestį gidė pakvietė visus prisijungti ekskursijai po šią miesto dalį. Manau bent kartą tikrai reikia mieste praeiti su gidu, nes vien apžiūrinėdamas pastatus nesužinosi, kad net dvi (gaila, bet pavadinimų neatsimenu) bažnyčios šalia buvusios kryžiuočių pilies buvo pastatytos tam, kad ant jų užkeltų katapultas ir sunaikintų pilį. Arba, kad karo metu abiejose Dauguvos pusėse esantys rusų frontai pagalvos, kad kitoje upės pusėje yra priešai ir vieni kitus subombarduos, sulygindami dalį senamiesčio su žemėmis. Karo metu miestas nekentėjo tikrai stipriai, bet daug kas buvo autentiškai atstatyta, kai kur paliktos naujos atviros erdvės skirtos miestiečiams ir miesto svečiams. Nesidomėdamas istorija tokių dalykų tikrai nežinosi. Taigi, pasivaikščioję pusantros valandos su gide bei pamatę pagrindinius senamiesčio objektus su ja atsisveikinome ir išsiskirstėme.
Nenorėdamas vežtis papildomo svorio, maisto iš Lietuvos beveik nepasiėmiau, tai sulaukus 6 valandos vakaro visos mintys sukosi tik apie tai. Nusprendėme užsukti į gidės pasiūlytą ir draugės jau anksčiau norėtą aplankyti viduramžių stiliaus restoraną. Nors žmonių tiek lauke, tiek ir restorano viduje buvo gana daug, bet patekome ir be rezervacijos. Nusileidus į rūsį mus pasitiko maloni, senovinę aprangą dėvinti moteriškė ir suradusi laisvą staliuką iki jo palydėjo. Visa restorano atmosfera ir aplinka tikrai primena viduramžius, viskas padaryta kaip galima autentiškiau. Net elektra niekur nedega – visur žvakių šviesa. Kas tikrai maloniai nustebino. Tik patiekalų meniu ne itin didelis, nes didžiąją dalį užima įvairūs vynai ir kitokie gėrimai. Bet išsirinkę po vegetarišką patiekalą po 10€ toliau mėgavomės malonia viduramžių stiliaus muzika ir gražia aplinka. Belaukiant padavėjas atnešė porą į lininį audeklą gražiai įpakuotų mielinių bandelių. Giliam nustebimui, su sriuba buvo patiekta ir kitokio stiliaus duona, tad likome nesupratę, ar čia reiktų ją valgyti su sriuba, ar visgi pasiimti lauktuvių namo. Nes duonos ryšulėlį gavo ir prie kito stalo sėdėję žmonės. Visgi, per daug nesukę sau galvos skaniai viską suvalgėme. O besiruošiant eiti sulaukėme ir gyvo garso koncerto. Nors kiekviename kambaryje buvo sugrojama tik po vieną dainą, bet įėję atlikėjai atsistojo visai šalia mūsų staliuko, atrodė, tarsi tai būtų asmeninis koncertas. Va tuomet ir apsidžiaugiau, kad nors ir skubėjome pamatyti šviesų festivalį, bet buvome dar neišėję.
O festivalis tikrai vertas dėmesio, nes tiek daug skirtingų projekcijų ant pastatų dar nebuvau matęs. Čia visai kaip Vilniuje, kai per Kalėdas ant katedros sienos būna rodomas filmukas, tik čia tokių net keletas ir ant skirtingų pastatų. Žinoma, jie nėra ilgi, trunka minutę arba dvi, bet kai rodoma skirtingose vietose, tai pažiūrėjęs gali keliauti toliau. Be projekcijų buvo galima pamatyti ir įvairiomis spalvomis apšviestų pastatų bei visokių šviečiančių dekoracijų. Būtų dar geriau, jei festivalis vyktų vasarą, kai oras lauke šiltas ir gaivus, bet tam tikriausiai trukdo trumpos ir šviesios vasaros naktys. Tos 4,5 valandos, kurias turėjome miestui apžiūrėti prabėgo labai greitai. Įspūdžių iš pačio miesto dabar neaprašinėsiu, nes reikia pamatyti ir aplankyti daugiau ir ilgiau. Teko girdėti, kad Kalėdoms miestas pasipuošia labai gražiai, na, nieko keisto, juk pirma kalėdinė eglutė kilo būtent iš čia. Taigi, laukiam Kalėdų ir naujų įspūdžių.
Komentarai apie “Kino miestelis Cinevilla ir Rygos šviesų festivalis”