Po poros saulėtų dienų pasitiko lietus. Bet labai dėl to nesijaudinau – visą dieną keliausiu, gali ir lyti. O ir šiek tiek per daug saulės gavusiai galvos odai bus geriau, galės pailsėti nuo kaitrių spindulių. Nes reikės dar kokios savaitės ar dviejų, kad plaukai paaugtų ir galėtų atlikti kokią nors apsaugą. Taip pavalgęs, šiek tiek pakalbėjęs su kitame kambaryje apsistojusia moteriške, per lietų greitu žingsniu patraukiau link autobuso stotelės. Ilgiau laukti negalėjau, nes šis važiuoja tik kartą per valandą. O būčiau galėjęs, nes pasiekus stotelę lietus nurimo. Bent jau trumpam.
Žmogus ir gamta
Apie kelionę tikriausiai galėčiau nieko daugiau neberašyti, bet pasiekus šiek tiek daugiau nei pusiaukelę paaiškėjo, kad dėl didelio lietaus 2020 (taip, 2020) metų vasarą dalis atkarpos yra uždaryta. Ir nėra galimybės kelionės tikslą pasiekti vietiniais traukiniais. Bet niekas dėl to tikriausiai labai nepergyvena, nes šalia, na gerai, ne šalia, bet ta pačia kryptimi eina Shinkansen bėgiai. Iki Kagoshima miesto bilietas kainuoja apie 5000 jenų. Pakalbėjęs bilietų kasoje sužinojau, kad nuo Sendai miesto galiu tęsti kelionę vietiniais traukiniais, tai bilietas kainuos pigiau – 3500 jenų. Neturėdamas kitos išeities nusipirkau tą bilietą ir nuėjau ko nors užkąsti iš vietinės parduotuvės. Važiuoti greituoju traukiniu yra kur kas patogiau ir maloniau – labai tolygiai, beveik jokio išorės garso, tik greitėjimo jausmas, kai traukinys pradeda įsibėgėti. O kas geriausia – visai neužgula ausų įvažiuojant į tunelį, kurių tame maršrute buvo labai daug. Na ir kelionės laikas stipriai sutrumpėja, kas vietiniais būtų užtrukę 2 – 3 valandas, dabar užtruko tik 30 minučių. Ir tikriausiai būtų buvę dar kokios 15 iki galutinio taško, bet kai išlipau, teko beveik valandą laukti, o po to dar daugiau nei valandą važiuoti baisiai bildančiu traukiniu. Net pradėjau galvoti, ar jie čia bėgių normaliai nepadarė, ar kažkas su traukiniu blogai.
Shinkansen traukinio bėgiai – kuo tiesiau, tuo geriau
O atvykęs pasijaučiau kaip Gajin’as, kai įlipęs į tramvajų, pagalvojau, kad kaip ir Hiroshimoje nuskaičius kortelę galima išlipti ne tik per priekines duris. Taip ir padariau. Bet iš veriančių vietinių žvilgsnių stotelėje supratau padaręs klaidą. Tik per vėlai. Už ką dar ir susimokėti daugiau gali tekti, nes įlipdamas nuskaičiau savo banko kortelę.
Naktinis miesto gyvenimas
Svečių namai kuriuose apsistojau pasirodė mažiausiai jaukūs iš visų iki šiol aplankytų vietų. Kambaryje pristatyta daug lovų kurios atskirtos kažkokiais matiniais beveik permatomo plastiko lakštais. Bet jei atsistoji, kas šiaip yra gerai, tai viskas matosi. Bent langas buvo, šviežiam orui įleisti. Na ir dar pasisekė, kad šalia niekas tas porą naktų neapsistojo.
Tolumoje esantis ir debesyse pasislėpęs Sakuradžima ugnikalnis yra išsiveržęs nemažai kartų
Turėdamas laiko ir jėgų, bei mėgaudamasis pagaliau 20 laipsnių temperatūrą pasiekusiu oru nusprendžiau palypėti iki visai netoli esančios apžvalgos aikštelės. Net uždusau belipdamas. Ir visai susinervinau, kai neradau jokios aikštelės. Nors net ženklas su rodykle buvo… Tai pro rastus plyšius į miesto panoramą padariau keletą nuotraukų ir nusileidau į miesto centrą. Ir, brangiai, už 1550 jenų pavakarieniavau tempuros restorane. Nes nors patiekalai nebuvo brangūs, bet atnešė kelis kopūstų lapus už 350 jenų ir privalomai gėrimą už panašiai tiek reikėjo užsakyti…
Kagoshima miestas iš aukščiau
Sekančiai, arba pirmai pilnai dienai jau buvau pasiruošęs: lis. Ir lijo. Gaila, bet jokio skėčio pasiskolinti nepavyko, tai per baisų lietų, zigzagais, judėdamas nuo vienos pastogės iki kitos nuskuodžiau iki artimiausios nedidelės parduotuvės. Ten, skėtį, žinoma turėjo, bet visai nepigiai, už 750 jenų. Nenoriai, bet teko pirkti. O tada nusprendęs pasivaikščioti, patraukiau link Japoniško sodo. Ir greitai supratau, kad nors ir lyja, bet prie 21 laipsnio šilumos su striuke bus per karšta. Nusirengiau, bet sodą vis tiek pasiekiau šlapia nugara…
Tsurugane šventykla apsupta kalnų
O sodas, kuriame kažkada gyveno šio regiono valdovas, antras įtakingiausias po Shogun’o pasirodė išties gražus ir įdomus. Tiek dėl per jį einančios upės, tiek dėl gražios panoramos į tolumoje esančius kalnus bei ugnikalnį, tiek dėl samanotų takelių ir akmeninių laiptų. Kartu, visai gerai pataikęs stipraus lietaus periodą aplankiau ir buvusio valdovo namą. Didelis, su atsidarančiomis durimis į sodą ir vidinį kiemą. Tik žiemą tai tikriausiai šalta turėjo būti. Nes tais laikais kondicionierių nebuvo, o ir vietų kam nors kūrenti nesimatė.
Palmių Japoniškame sode dažnai nepamatysi
Taip sode praleidęs beveik visą pusdienį, pasidžiaugęs kokiomis dvejomis valandomis be lietaus, jau alkanas patraukiau link šalia esančios Joyfull užkandinės. Nes iš apsilankymo to pačio tinklo užkandinėje Fukuokoje žinojau, kad kainos nėra didelės, ir galima karšto arba šalto gėrimo nemokamai atsigerti. Ypatingai macha latte, kuri tokia saldi, kad gali būti užskaityta kaip desertas. Tik atsiskaitydamas išgirdau kažką Japoniško, susijusio su arbata, tai apėmė nerimas, kad gal visgi ir mokami ten tie gėrimai – tik vanduo nemokamas. Na, bet jau buvo per vėlu. Tie 3 puodeliai įvairių arbatų liko kaip priedas prie maisto.
Ką matote šiame kadre?
Matydamas, kad lietus artimiausiu metu nesibaigs, o iki tamsos liko tik kelios valandos, nusprendžiau keliauti iki miesto ir aplankyti palei upę susodintas sakuras – gal jau žydi. Nes sode aptikti keli beveik nužydėję medžiai suteikė viltį daugiau aptikti ir mieste. Bet dideliam mano nusivylimui visi medžiai buvo tušti. Nors kiti, šalia augantys jau su lapais. Tai visas šlapias taip ir likau nesupratęs, kaip čia taip yra. Kur tos sakuros ir kada jos pradės žydėti… O matydamas, kad lietus nustos lyti nebent vėlai vakare, patraukiau link vakar lankytos prekybinės alėjos po stogu. Kuri, kaip paaiškėjo yra visai ne alėja, bet visas kvartalas po stogu! Tad ėmiau savo fotoaparatą ir pasiekęs tai vieną, tai kitą jos kraštą pradėjau daryti vakarines nuotraukas su šviesų atspindžiais ant šlapio paviršiaus. Puikios sąlygos – vis dar lyja, bet tu sausai ir šiltai fotografuoji iš po stogo.
Užkąsti mėsainių?
Kaip visada, radau parduotuvę su nuolaidomis tą dieną gamintiems maisto produktams, užsipirkau ne tik vakarienei, bet ir pusryčiams ir iš lėto, su jau šlapiais batais patraukiau atgal. Kaip vienas draugas kažkada sakė, net jei batai puikiai tinka ir esi jais daug nuėjęs – kai jie sušlampa gali viskas pasikeisti. Tai pūslių lyg ir nepritrynė, tik kažkaip šiaip pasitrynė viskas, bet einant tarp poros pirštų jautėsi maudimas. Net ir vakare po dušo, kai pagaliau sulaukiau karšto vandens.
Monstras
Matydamas, kad iki Myazaki miesto kelionė vietiniais traukiniais truks tik apie 3-4 valandas, nusprendžiau ryte apsilankyti Sakurajima saloje. Nes nors ir lijo, bet pasiėmus aplink salą važiuojančio autobuso bilietą buvo galima aplankyti ir pamatyti keletą įdomių vietų. Tai gana greitai keltu persikėlęs į kitą krantą įšokau pirmą tos dienos turistinį autobusą ir pradėjau kelionę saloje. Išlipau dviejose vietose, gerai, kad abejose buvo pavėsinės. Nes nors ir turėjau skėtį, viską apėjus buvo galima ramiai po stogu laukti sekančio autobuso. Vaizdai saloje pasirodė visai gražūs, tik lietaus debesys buvo taip žemai, kad ugnikalnio viršūnės net nesimatė. Tikrai reikėtų kokios saulėtos dienos tai salai aplankyti. Ir šiaip, būtų galima ten visą dieną praleisti. O dabar autobusas tik nedideliu turistiniu maršrutu pravežė, praleisdamas daug visai įdomių objektų. Bet labai nesiskundžiau, nes visai salai laiko nebūtų užtekę. Taip šiek tiek apžiūrėjęs salą grįžau iki hostelio, pasiėmiau lagaminą ir patraukiau link traukinių stoties. Antrą kartą tramvajuje klaidos nepadariau – išlipdamas pro priekines duris nuskaičiau kortelę kaip priklauso.
Gamta atsiima tai, kas priklauso jai