Sekantis miestas – Fukuoka. Pagal anksčiau darytus skaičiavimus kelionė turėjo būti trumpesnė, 5-6 valandos, tai planavau atvykti apie 3 ar net anksčiau. Net galvojau, kur čia dar nuvažiavus, kad pilnai išnaudočiau savo dienos bilietą. Bet apie tai vėliau.
Štai kaip lengvai galima pagyvinti pėsčiųjų taką
Kaip ir tikėjausi, pasitiko lietingas rytas. Skėčio pasiskolinti nebe pavyko, tai papusryčiavęs užsidėjau kepurę nuo saulės ir greitu žingsniu patraukiau link stotelės. Tik, mano nelaimei, teko eiti link tolimesnės, o ne šalia hostelio esančios. Bet stipriai nesulijo, spėjau tiek į tramvajų, tiek ir į beveik iškarto išvažiavusį traukinį. Kuo labai džiaugiausi – kuo mažiau laukimo, tuo geriau.
Kartais, ypač nuošalesnėse vietose, pro keleivių peronus pravažiuoja ir krovininis traukinys
Bet pusiaukelėje link pirmos atkarpos galo baisiai užsimaniau į tualetą. Taip baisiai, kad nusprendžiau, kad neištversiu iki galo ir išlipau vienoje iš stotelių. Nes Japonijoje kiekvienoje stotyje yra po tualetą, tai ne problema jį lengvai rasti. Bet pasitaikė tokia nedidelė stotis, kad joje tualeto net nebuvo. Laimei, beveik bėgdamas link išėjimo, jau norėdamas klausti, kur čia tas tualetas, pamačiau ženklą. Greitai parodžiau savo bilietą ir per lietų nulėkiau ten, kur reikėjo. O tada teko ilgai ir nuobodžiai laukti sekančio traukinio… Nors ir ne ant lietaus, bet vis tiek gana šaltai ir nemaloniai. O kai vienas visai neatvažiavo, beveik prakeikiau šį šaltą Japonišką pavasarį. Taip vienas nelemtas išlipimas kelionę prailgino beveik valanda laiko…
Bent jau kalnais galėjau pasigrožėti tą lietingą ir šaltą dieną belaukdamas reikiamo traukinio
Daugiau nuotykių nebeapturėjau, bet Fukumą miestą, kuriame planavau apsistoti pasiekiau tik apie 5-tą vakaro. Dar pusę valandos palaukus autobuso (vėl keikiant šaltą orą), gyvenamąją vietą pasiekiau kur kas vėliau nei planavau. Ir kažkaip visai nebenorėjau niekur keliauti, tai tiesiog nusipirkau maisto vietinėje parduotuvėje, pavalgiau, ir šiek tiek paplanavau sekančios dienos kelionę.
Gal kas apsikirpti?
Mano laimei, sekantį rytą pasitiko saulėta, nors ir gana šalta (apie 10 laipsnių šilumos) diena. Žinodamas, kad rytojaus diena bus šiltesnė, šią nusprendžiau aplankyti viduje esančią TeamLabs virtualią miško patirtį ir šalia esantį sodą. Kad ir kaip norėčiau, bet dar nežydėjo beveik nė vienas Sakura medis. O jų ten šalia pilies griuvėsių buvo išties daug. Nesitikėjau, kad taip stipriai apsiskaičiuosiu su savo atostogomis, būčiau galėjęs imti savaitę vėliau. Nors kuo puikiausiai prisimenu, kad kai buvau pavasarį prieš maždaug 10 metų, tai jau Kovo viduryje galėjau grožėtis visu tuo grožiu. Bet ne šiais metais…
Įsivaizduokite, kad visur jau žydi Sakuros ir visi medžiai gražiai baltuoja
Bevaikščiodamas po parką priėjau japonišką sodą, kurį taip pat planavau aplankyti. Čia Sakuros ne pats svarbiausias augalas, nes yra ką pamatyti ir be jų. O ir šalto vėjo labai nesijautė, tai džiaugiausi nusprendęs aplankyti, o ne atidėjęs kitai dienai. Sodas pasirodė išties gražus, ne itin didelis, bet labai jaukus. Su švariu, permatomu vandeniu tvenkinyje. Ir, kas paliko didelį įspūdį, su kas pusę valandos sukuriamais „debesimis”, kaip jie pavadino. Aplink visą tvenkinį buvo išdėlioti vandens purkštukai, kurie labai smulkiais lašeliais pūsdavo vandenį, taip sukurdami rūko efektą. Išties gražiai atrodydavo, kai didžioji dalis paskęsdavo tame rūke. Taip porą kartų apėjęs ir prisifotografavęs patraukiau link šiek tiek tiek toliau esančio TeamLabs potyrio. Pakeliui dar užvalgiau, šiek tiek permokėdamas už maistą, nes moteriškė didesnę, kito patiekalo kainą paskaičiavo…
Ohori parko Japoniško sodo dirbtinis rūkas labai pakeisdavo, kaip viskas atrodo
To viso virtualaus potyrio kaina buvo nemaža – 2400 jenų. Šitą jau žinojau, bet vis tiek norėjau aplankyti. Tai galiu pasakyti, kad padaryta išties gražiai, ne tik ant sienų projektuojami vaizdai, bet ir įvairios atrakcijos, kaip ėjimas per nelygų paviršių, arba siaurą judantį taką, kur turi laikyti balansą. Na ir dar viskas virtualiai keičiasi kiekviename žingsnyje. Tai nors ir mažoka erdvė, bet patiko. Bus įdomu išbandyti ir palyginti su Tokijuje esančiu parku.
Viena iš įspūdingų instaliacijų TeamLabs erdvėje
O vakarui liko susitikimas su senu pažįstamu Shunsuke, kuris kaip tik neseniai persikėlė gyventi į Fukuoką. Paskutinį kartą buvau jį sutikęs Lietuvoje, prieš tikriausiai kokius 10 metų. Visai atsitiktinai ieškodamas kito draugo vardo radau mūsų seną susirašinėjimą messenger’yje ir parašiau. Ir tik iš tų senų žinučių pavyko prisiminti, kaip jis atsidūrė mano kontaktuose. Pasirodo, kažkada net gyveno pas mane, bet viso šito, kaip bebūtų keista, jau neatsimenu. Dėl to ir filmuoju bei fotografuoju, nes atmintimi (bent jau mano) pasitikėti rizikinga. Taigi, jis kaip tik pasiūlė vakare susitikti tame parke, tai toje zonoje ir nusprendžiau praleisti vakarą. Dar šiek tiek pasivaikščiojau, bet teko apie valandą palaukti, kol jis, tiesą sakant, net atbėgo. Matyt užtruko darbe, ar dar kažkur. O man palaukti buvo išties naudingiau, nei vėluoti, nes tiesą sakant net neatsiminiau kaip jis atrodo. O atrodė taip, kad būčiau nepažinęs. Tikrai seniai matėmės paskutinį kartą.
Tikriausiai lengva atpažinti, kad Japonijoje, o ne kur nors kitur yra ši vieta
Susitikę šiek tiek pavaikščiojome parke ir patraukėme link miesto centro išbandyti vietinio Motsunabe patiekalo. Net keli restoranai šį ketvirtadienio vakarą buvo užimti, bet viename pavyko rezervuoti vietą. Matyt žinodamas, iškarto keliems paskambino. O tas patiekalas, kurį rekomendavo – tai ant stalo esančios viryklės padedamas didelis dubuo prikrautas visokių ingredientų, kurie išverda tarsi sriuba. Pasirodė kiek aštrus, su daug svogūnų ir česnako. Dėl ko labai nesiskundžiau, nes jaučiau, kad per visą šią šaltą dieną gali ir kokia nesąmonė vėl prikibti. Labai džiaugiausi, kad ten buvo išties šilta, kas leido sušilti po visos šios šaltai vėjuotos dienos. Taip porą, o gal ir daugiau valandų įdomiai prašnekėjome įvairiomis temomis. Jis puikiai kalba angliškai, tai bendrauti buvo išties lengva. Kai baigėme, pasiūlė sumokėti už maistą, kuo buvau dėkingas, bet norėjau ir prisidėti, nes visa vakarienės suma gavosi net 8000 jenų. Net nežinau, kas tiek brangiai kainavo, bet išties nustebau. Na, bent Lietuviškų saldainių ir mamos darytų obuolių pastilių padovanojau kaip suvenyrą.
Kol dar neišviręs patiekalas atrodo taip. Vėliau daržovės išverda mėsos sultinyje ir skaniai susivalgo kaip sriuba
Kai atvažiavau iki Fukumi miesto, arba gal labiau miesto rajono, neesu tikras, kaip ten tiksliai yra, vietiniai autobusai iki mano gyvenamosios vietos jau nebevažiavo. Teko dar pusę valandos prasieiti, kartu sustojant ir visą parą dirbančioje vaistinėje, kuri pardavinėja ir maisto produktus. O tada dar pusę valandos bandyti atrakinti to seno namo, kuriame esu apsistojęs duris. Nes pasirodo, užraktas veikia ne taip kaip normali spyna, bet kaip sriegis, reikia keletą kartų sukti kol išsuki kaip kokį varžtą. Gerai, kad bent pavyko atsirakinti tas duris, o tai būčiau apturėjęs bemiegę naktį lauke…
Atrodo kaip eilinė naktinio miesto nuotrauka. Bet atkreipkite dėmesį į tą vyruką su iškeltu televizoriumi, rodančiu įvairias reklamas 😉
Sekančią dieną pamiegojau šiek tiek ilgiau. Nors šioje vietoje miegojosi kažkaip prasčiau – vis naktį prabusdavau, vis koks šonas būdavo nuspaustas. Nes porą nestorų čiužinių buvo patiesti tiesiog ant tatamio, kuris šiek tiek minkštesnis nei kietos grindys, bet pakankamai kietas. Atsikėlęs pamačiau, kad yra ir skalbimo mašina, tai susigundžiau nemokamai viską išsiskalbti. Na ir rūbų šaltesniam orui nedaug pasiėmęs, prieš išvykdamas kažkaip tikėjausi pavasario, o ne žiemos. O šiltas oras bei šviečianti saulė žadėjo viską išdžiovinti iki vakaro. Lauke pasirodė netgi šilčiau nei viduje, tai papusryčiavau atsidaręs galines duris ir besimėgaudamas saulės šiluma. Buvo išties gerai, šiluma daro savo. Susitvarkęs, ir dar susitikęs su namą prižiūrinčia moteriške iškeliavau iki šalia esančios šventyklos. Fukuokoje buvau pasižymėjęs tik dvi šventyklas, kurias verta aplankyti, tai pagalvojau, kad neverta mokėti beveik 1000 jenų už kelionę pirmyn ir atgal, geriau vietinius objektus apžiūrėsiu. Ir visai nenusivyliau, nes šventyklų kompleksas su keliomis skirtingomis pasirodė išties didelis ir įdomus. O dar vaizdas nuo kalno, ant kurio teko užlipti pasirodė išties išskirtinis – su tiesiu keliu į jūrą. Kasdien tokio nepamatysi.
Kompleksas išsiskiria gausybe spalvotų vėliavų
Viską apvaikščiojęs ramiu žingsniu nuėjau iki netoliese esančios užkandinės. Kurioje pavalgiau sočius pietus tik už 500 jenų (apie 3€)! Ir dar nemokamai išgėriau saldžios matcha arbatos. Viskas viename, pietūs plius desertas.
Kad esama piečiau išduoda palmės
O tada išbandžiau Japonijos jūrą. Net keista, bet vėjo beveik nesijautė, o vanduo pasirodė panašus kaip Baltijos jūroje. Pripratus buvo galima bristi vandeniu, tai labai smagiai pasivaikščiojau, iš pradžių pakrante, o paskui šiltu paplūdimio smėliu.
Užsidėjau varnelę, kad aplankiau jūrą. Nesvarbu, kad ne Baltijos 😀
Vakare dar bandžiau nufotografuoti besileidžiančią saulę, kuri čia lygiai taip pat kaip Lietuvoje – tiesiai į jūrą leidžiasi, bet užslinko debesys ir jokio grožio nebesimatė.
Šen bei ten galima rasti natūralios gamtos. Na, ne visai, bet bent jau kažko į tą pusę.