Kai planavau kelionės maršrutą, Kanazawa miestą pasirinkau kaip ne itin nuo Tokyo nutolusį miestą, kurį verta aplankyti. Tik kitoje kalnų pusėje, tai dar tikėjausi, kad kokių gražių kalnų peizažų pavyks pamatyti keliaujant vietiniais traukiniais. Visgi, kai pradėjau dėlioti kelionės maršrutą, radau, kad kelionė truks 12 val., tokia iš ilgesnių, bet puikiai tinkančių Seishin 18 kippu bilietui, kai gali važiuoti visą dieną vietiniais JR traukiniais už menkus 2200 jenų (15€). Ir tik dieną prieš iškeliaujant pamačiau, kad jokių kalnų peizažų nebus – kelionė bus pakrante iki Nagojos, beveik pro Gifu miestą, kurį esu suplanavęs lankyti vėliau, ir kitus mažesnius miestelius. Na, toks didelis lankas kurio tikrai nesitikėjau. Ne visai taip jau ir pakeliui, kaip galvojau iš pradžių. Bet kad jau viskas rezervuota, tai kito kelio nebebuvo.
Fonogramų muziejus – toks neeilinis, bet kur nerasi
Visa kelionė taip ir gavosi, apie 12 valandų su priverstine vienos valandos pertrauka viename šaltame mieste laukiant vietinio traukinio. Pasitaikė gana šalta diena, tai džiaugiausi galėdamas didžiąją laiko dalį praleisti traukinyje, o ne lauke. Didelio nuovargio taip pat nesijautė, valandą pasėdi, tada šiek tiek pastovi, persėdi, pajudi. Tikrai ne tas pats kas 12 valandų kelionė lėktuvu.
Tik jau artėjant link Kanazawa miesto, kitoje kalnų pusėje pasimatė sniegas ir prastas oras. Nekaip nuteikianti pradžia. Atvykus taip pat matėsi, kad dieną snigo.
Senamiestis, jei taip galima pavadinti.
Laimei, hostelis kuriame apsistojau buvo visai šalia stoties. Nereikėjo toli vilkti savo didelio lagamino. Tik į trečią aukštą užnešti, bet tai jau žinojau, tai problemų nesukėlė. Nors man atvykus darbuotojos jau nebebuvo, check-in’as buvo labai paprastas: tiesiog paėmiau kortelę su savo vardu ant kurios ir buvo parašyta, kuri lova skirta man. Čia, kaip ir daugelyje kitų panašaus tipo nakvynės vietų privatumas garantuojamas užuolaidomis. Bet vietos tam privatumui yra ne itin daug. Maždaug lovos pločio. Gerai, kad gavau pirmame lovos aukšte, tai bent lagaminą patogiai po apačia pasidėjau. Na ir dar gerai, kad padaryta bendra erdvė su dideliu baro tipo stalu puikiai tinkančiu darbui. Kas man ir patiko, kai dariau rezervaciją. Kas buvo ne taip gerai kaip tikėjausi ir paaiškėjo tik kur kas vėliau – ten buvo šalta. Ir drėgna. Tiek lauke, tiek ir viduje. Jei Tokijuje jau buvo pradėję jaustis pirmieji pavasario ženklai, tai čia jautėsi paskutinieji Japoniškos žiemos ženklai.
Pardavėjos, liūdnai laukiančios klientų, užmatytos vakarinio pasivaikščiojimo metu
Užsidėdavau net antklodę ant savo šilčiausio megztinio ir vandenį tik karštą pildavau į puodelį, bet vis tiek buvo gana šalta. Taip šalta, kad net apsirgau… Tikrai nesitikėjau nei šalčio, nei sniego, nei slogos… Kuri užkimšusi nosį pirmą naktį net neleido normaliai miegoti. Antrą jau buvo geriau, o trečią nusprendžiau, kad reikia kokių vietinių vaistų pamėginti greitesniam pasveikimui. Su Bing dirbtinio intelekto pagalba nusipirkau vienus, bet tik trečią nakties, negalėdamas niekaip užmigti sužinojau, kad ten yra kofeino… Dar viena beveik bemiegė naktis, kuri galėtų būti skirta gijimui. O kai ryte dar ir kraujas pradėjo bėgti iš nosies – mečiau tuos vaistus į šoną ir daugiau neliečiau… Paskutinėmis dienomis net sugalvojau, kaip padaryti, kad bent jau vakare nebūtų šalta – pasiimti laptopą į lovą, atsisėsti kaip įmanoma patogiau ir užsikloti šilta antklode. Gaila, kad nekilo tokia mintis anksčiau… O tai šaldavau sėdėdamas prie kiauro lango…
Bent jau gerą vaizdą turėjau bedirbdamas
Pats miestas, panašaus dydžio kaip Kaunas, pasirodė gražus ir tvarkingas. Per tris laisvas dienas (ir tik vieną vakarą, kai nelijo), aplankiau ir senamiestį, ir pilies parką, ir vieną iš trijų gražiausių sodų Japonijoje. Šį palikau beveik paskutinei dienai, vildamasis, kad gal atšils ir daugiau augalų sužaliuos arba pradės žydėti. Deja, bet taip neįvyko. Bet bent jau gana saulėta diena pasitaikė. Ir, ko visai nesitikėjau, susitikau su Asta iš Jaukių namų. Mačiau, kad ji taip pat lankosi Japonijoje, bet kad taip beveik atsitrenktume vienas į kitą tai jau beveik iš fantastikos serijos.
Kenroku-en (jap. 兼六園) – vienas garsiausių ir gražiausių tradicinių sodų Japonijoje
Grįžtant prie sodo, tai jame jau kurį laiką žydėjo slyvos. Įdomiai atrodė su fone matomu sniegu. Bet pažiūrėti vis tiek gražu. Pats sodas taip pat visai patiko, didelis, daug takų, skirtinga augmenija. Kaip ir dera tikram Japoniškam sodui – keletas tvenkinių, tiltų ir samanų plotų, kuriuos vos ne su pincetais prižiūri žmonės. Besidžiaugdamas visai geru oru kokią valandą ar dvi pravaikščiojau, grožėdamasis ir darydamas nuotraukas.
Pirmieji žiedai ir paskutinis žiemos sniegas
Pilies parkas taip pat patiko, nors pati pilis neatstatyta (tik vienas pagalbinis pastatas), bet viskas gražiai sutvarkyta, visur padaryti takai, informaciniai stendai ir panašiai. Net lankytojų zonos kelios įrengtos, kur galima užsukti pasišildyti arba vasaros metu atvėsti. Viena ypač paliko įspūdį – dideli langai be matomų sujungimų atsukti į atstatytą pilies pastatą. Kai įėjau, net suabejojau, ar tikrai čia yra langai? Ir džiaugiausi galėdamas sušilti besigrožint puikiu vaizdu.
Pilies pastatas paskendęs sniege. Žiema pasivijo mane iš Lietuvos.
Lankantis Kanazawa mieste dar reiktų aplankyti ir jo senamiestį, išlikusią senąją miesto dalį. Nedidelė, su daug įvairių parduotuvių, bet vis tiek verta dėmesio. Tą vienintelį vakarą kai nelijo būtent ten ir nuėjau – bet mano giliam liūdesiui viskas buvo uždaryta. Jokių gražių nuotraukų su šviesos žaismais padaryti nepavyko. Bet bent jau visai smagiai pasivaikščiojau – nuo mano gyvenamosios vietos iki ten tik apie 20 minučių kelio.
Laikas pietums?
Pats miestas taip pat gana jaukus, nors plačių gatvių su daug mašinų gana daug (daugiau nei norėčiau), bet kaip minėjau, tai pakankamai mažas miestas, kuriame daug gyventojų važinėja savo transportu. Bet visos siauros gatvelės dvelkė Japoniškumu – dažniausiai be šaligatvių, o kai kurios net ir trinkelėmis grįstos, visai kaip kokios prekybinės gatvės. Tokiomis vaikščioti patiko labiausiai. Na ir dar tomis, kurios ėjo palei vandens kanalus.
Mieste gana daug įvairių dydžių kanalų kurie suteikia savotišką žavesį ir jaukumą
Tai bendrai paėmus tikriausiai sutikčiau, kad miestą aplankyti verta, tik ne tokiu ankstyvu metu. Atrodė, kad nuo Japonijos jūros pastoviai atpučia įvairius lietaus ir sniego debesis, kurių išties nesinorėjo. Kaip ir šalto oro, kurio čia buvo kur kas daugiau nei Tokijuje. Arba (tikriausiai) bet kuriame piečiau esančiame mieste, kurį būčiau galėjęs aplankyti pirmiau. Aišku, keliaujant rudenį viskas būtų atvirkščiai – pirmiausia čia, o tik paskui kiti miestai.
Pilies parke esantis dailus Japoniškas sodas