Pabudau kaip visada – be žadintuvo, šiek tiek po septintos valandos ryto. Saulė dar tingiai skverbėsi pro užuolaidas, o aš jaučiau, kaip mano kūnas pamažu atsigauna po nakties miego. Truputis tempimo pratimų – tokia paprasta, bet efektyvi rutina, leidžianti visiems raumenims prisiminti savo tikrąjį darbą. Salotos, kurias nusipirkau prieš kelias dienas, vis dar buvo šviežios ir traškios. Prie to – arbata ir… na gerai, prisipažįstu – pora sausainių. Juk atostogos, galima ir palepinti save!
Kelionė iki pirmojo turo taško buvo ir vėl gana ilga – autobusas, tada dar vienas autobusas, ir vėl autobusas. Bet aš nesijaudinau – juk važiuodamas pro autobuso langą galėjau stebėti miestą. Ir žinote ką? Kai kurie vaizdai man jau atrodė pažįstami! Pasijutau lyg senas londoniečių bičiulis, nors dar tik ketvirta kelionės diena. Kai atvykau į ekskursijos vietą, kurią man rodė Google Maps, šiek tiek nustebau. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Tik keletas praeivių, visiškai nesusijusių su mano ieškomu renginiu. Likus dešimčiai minučių iki numatytos ekskursijos pradžios ėmiau nerimauti. „Kas gi vyksta?“, – pagalvojau. Pradėjau ieškoti atsakymų – kodėl niekas neatėjo? Kodėl aš čia vienas?
Sena ir ne taip sena.
Ieškodamas vietos, kur prasidės ekskursija, pamačiau žmonių grupę prie netoli esančio įėjimo į pastatą ir pagalvojau, kad čia yra tai, ko ieškau. Tačiau priėjęs sužinojau, kad jie dalyvauja kitoje ekskursijoje. Laimei, malonus savanoris mane nukreipė į didelę aikštę netoliese, kur vyko įvairios ekskursijos. Atėjęs į aikštę, pastebėjau, kad ten yra kelios skirtingos grupės, laukiančios savo ekskursijų pradžios. Prisijungiau prie savo norimos, džiaugdamasis kad laukti beveik nereikės.
Šiek tiek palaukęs, išgirdau gidą pradedant ekskursiją. Ir tada – opa! – sužinojau, kad reikėjo užsiregistruoti. Pasirodo, aikštės kampe stovėjo stalas, kur savanoriai registravo lankytojus, dalindami spalvotus registracijos lapelius. Jų tikslas buvo užtikrinti, kad grupės nebūtų per didelės. O aš, naivuolis, pražiopsojau šią svarbią detalę! Minutėlę apėmė panika – nejaugi teks praleisti šią įdomią ekskursiją? Bet, laimei, likau nepastebėtas. Be mėlyno lapelio, bet su dideliu entuziazmu, įsiliejau į grupę. Jaučiausi lyg slaptas agentas istorijos misijoje!
Taip prasidėjo mano nuotykis po senuosius ir naujuosius Londono pastatus. Nors ir be oficialaus „leidimo”, buvau pasiryžęs išnaudoti kiekvieną šios ekskursijos akimirką! Gidas pradėjo nuo aikštės, kuri, pasirodo, buvo tikrasis Londono pradžios taškas. Įsivaizduokite – stoviu vietoje, kur prieš šimtmečius romėnai nusprendė: „Čia bus miestas!” Gidas pasakojo apie pastatų architektūrą, jų svarbą miestui ir žmonėms. Istorijos susipynė su dabartimi, kai pereidavome prie naujesnių pastatų. Modernūs dangoraižiai, spindintys stiklu ir plienu, stovėjo šalia senųjų mūrų, tarsi liudydami miesto raidą ir progresą.
Senieji pastatai, o tarp jų modernų dangoraižiai. Įprastas vaizdas Londone.
Klausydamasis apie Anglijos banko istoriją, susimąsčiau – kiek gi pinigų per tuos mūrus perėjo? Tikriausiai daugiau, nei aš per visą savo gyvenimą pamatysiu! Bet labiausiai mane pribloškė pasakojimas apie Didįjį Londono gaisrą. Visa tai klausant, prieš akis stojo vaizdas – liepsnos, ryjančios medinius namus, žmonės, bėgantys su savo menku turtu. Ir štai dabar stoviu čia, tarp dangoraižių. Koks kontrastas!
Vienas įspūdingiausių objektų buvo naujasis Bloomberg pastatas – tikras inžinerijos stebuklas. Gidas pasakojo apie tai, kaip pastato statybų metu buvo aptikta Romos imperijos laikų liekanų. Įsivaizduokite – kasi pamatus naujam pastatui ir staiga randi ištisą romėnų miestą po žeme. Sužinojau, kad pastate įrengtos modernios technologijos, leidžiančios taupyti vandenį ir energiją. Tarsi keliaujant laiku, ekskursija leido pamatyti miesto istoriją ir ateitį vienu metu.
Vienas iš įėjimų į „betonines džiungles”
Po pirmojo turo, kupinas įspūdžių ir žinių apie Londono architektūrą, patraukiau į antrą – šį kartą apie Londono žaliuosius sodus. Prieš prasidedant šiam turui, jau buvau gudresnis. Nuėjau tiesiai prie savanorių stalo gauti bilieto. Ir koks sutapimas – buvo likę tik du bilietai! Vienas man, kitas moteriai, stovėjusiai už manęs. Pasijutau lyg laimėjęs loteriją!
Šis turas buvo visiškai kitoks nei pirmasis. Vietoj dangoraižių ir senų mūrų, mus supo medžiai, gėlės ir žaluma. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad didmiesčio centre gali slypėti tiek daug žaliųjų oazių! Gidas vedė mus nuo vieno sodo prie kito, pasakodamas jų istorijas. Kai kurie sodai buvo tokie maži ir paslėpti, kad eidamas pro šalį tikrai nebūčiau jų pastebėjęs. Jaučiausi lyg atradėjas, žengiantis į slaptas Londono erdves. Labiausiai mane nustebino pasakojimas apie vieną pastatų kompleksą, kuris buvo tarsi „miestas mieste”. Įsivaizduokite – didžiulis betoninis pastatas, o jo viduje – žalias kiemas su dirbtiniu mini ežeru! Tai buvo lyg du skirtingi pasauliai, susitinkantys vienoje vietoje. Nors pastato išorė atrodė šiek tiek niūriai – senas patamsėjęs betonas grožiu ir jaukumu nealsavo.
Dirbtinė oazė tarp betoninių sienų
Sekantis tikslas – Afrikos centras. Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis, bet juk tame ir yra kelionių žavesys, ar ne? Vos spėjau įšokti į autobusą, kai pradėjo lynoti. „Na, bent jau ne Afrikos liūtis”, – pagalvojau sau, visai nenorėdamas vaikščioti per lietų. Bet kol atvykau iki reikiamos stotelės lietus buvo pasibaigęs, tad vėl galėjau džiaugtis gražiu rudeniškai šiltu oru be lietaus.
Šiaip ne taip radęs tarp namų pasislėpusį Afrikos centrą, įėjau į vidų, kur prie kompiuterio sėdinti moteris patvirtino, kad esu reikiamoje vietoje. „Antras aukštas”, – nurodė ji. Užlipau laiptais, tikėdamasis pamatyti egzotiškus eksponatus ar bent jau išgirsti būgnų garsus. Bet… nusivylimas. Antrame aukšte radau nedidelę, gal 50 kvadratinių metrų patalpą. Jokių ypatingų eksponatų, jokios Afrikos dvasios. Išėjau į balkoną, tikėdamasis bent jau gražaus vaizdo, bet ir ten nieko ypatingo. Apžiūrėjau viską per kelias minutes. Bandžiau įsivaizduoti, kad esu Afrikos tyrinėtojas, bet net ir mano laki vaizduotė nepajėgė šios vietos paversti įdomia. Apie architektūrą net nekalbu…
Išeidamas jaučiausi baisiai nusivylęs. „Na, bent jau galėsiu pasakyti, kad buvau Afrikos centre Londone”, – bandžiau save paguosti. Bet vidinis balsas šaipėsi: „Taip, ir tas centras buvo mažesnis už tavo vonios kambarį.”
Kai spalvotos kėdės pasirodo esantis įdomiausias objektas…
Po nuviliančio apsilankymo Afrikos centre, sugrįžau į miesto ritmą ir iškart pajudėjau į kitą vietą, kuri žadėjo būti įdomesnė – vežimėlių ir padėklų fabriką. Pasiekiau autobusų stotelę ir, pasinaudodamas Google Maps, greitai radau reikiamą maršrutą. Atvykęs prie gamyklos, pasijutau lyg detektyvas. Google Maps rodė, kad esu vietoje, bet aplink – nė ženklo apie ekskursiją ar gamyklą. O visa ta industrinė teritorija neatrodė labai saugi. Pradėjau dairytis aplinkui, kol galiausiai pamačiau mažą Open House užrašą. „Aha!” – apsidžiaugiau, lyg būčiau atradęs paslėptą lobį.
Įžengęs vidun, pajutau savotišką ramybę. Priešingai nei kitose vietose, čia nebuvo daug žmonių. Apsidairęs, pamačiau nedidelę grupelę, kurie jau dalyvavo ekskursijoje. Tad man teko šiek tiek palaukti, kol prasidės sekantis turas.
Ekskursija prasidėjo nuo senesnių, mechaninių įrenginių, kurie vis dar buvo naudojami gamyboje. Tai buvo tikras žvilgsnis į praeitį, kai rankų darbas ir mechanika dominavo pramonėje. Fabrikas, nors ir nedidelis, buvo pripildytas įvairiausių įdomių įrenginių ir gamybos linijų. Savininkas vedžiojo mus po gamyklą, aiškindamas, kaip gaminami vežimėliai ir padėklai, kokie technologiniai procesai naudojami, ir kiek daug rankų darbo vis dar reikia. Ekskursija truko apie valandą, per kurią sužinojome daug įdomių dalykų apie gamybos procesus ir fabriko kasdienybę. Nors fabrikas nebuvo labai modernus ar didelis, jis turėjo savotiško žavesio. Gal net reikėtų pasiūlyti Vilnius Open House panašių ekskursijų surengti. Nors tai ir nebūtų susiję su architektūra.
Svarstyklės, kokių kasdien nepamatysi
Po įdomios ekskursijos vežimėlių ir padėklų fabrike, buvau suplanavęs apsilankyti dar viename gyvenamajame name. Tačiau pastebėjau, kad sekmadieniais jis užsidaro anksčiau – 16 val., o ne 18 val. kaip įprastai. Nebuvo šansų suspėti laiku, tad teko keisti planus.
Turėdamas ribotą laiką, nusprendžiau aplankyti netoliese esantį muziejų, esantį name, kuriame Vincentas van Gogas trumpai gyveno kaip jaunas menininkas, pradėjęs savo kūrybinę karjerą. Tai skambėjo kaip šuolis iš pramonės į meną, ir aš buvau tam pasiruošęs! Nuvykimas buvo gana lengvas – dar viena trumpa kelionė autobusu su kelių minučių pasivaikščiojimu. Atvykęs į vietą, iš pradžių suabejojau, ar tikrai esu ten, kur reikia. Namas atrodė visai paprastas, nieko ypatingo. Jokių ryškių spalvų ar dramatiškų potėpių ant sienų. „Na, ko gi tikėjaisi?” – paklausiau savęs, – „Juk čia ne muziejus, o tiesiog namas, kuriame jis gyveno.”
Įėjęs vidun, supratau, kad namas iš tiesų nedidelis – tik trys aukštai. Vaikščiojau po kambarius, bandydamas įsivaizduoti jauną Van Gogą, dar tik pradedantį savo menininko kelią. Galbūt štai šiame kambaryje jis pirmą kartą paėmė teptuką į rankas? O gal ten, prie to lango, jis žvelgė į Londono gatves, ieškodamas įkvėpimo? Nors name nebuvo daug originalių daiktų ar meno kūrinių, atmosfera buvo ypatinga. Jaučiausi lyg būčiau įžengęs į laiko mašiną, nors ir trumpam.
Na, spėkit kas čia per įrenginys ir kam naudojamas.
Po apsilankymo Van Gogo namuose-muziejuje, nusprendžiau šiek tiek pasivaikščioti ir susirasti vietą vakarienei. Oras buvo malonus, tad ramiai eidamas gatvėmis stebėjau miestą ir žmones. Pamačiau keletą jaukių restoranų, bet nusprendžiau paieškoti ko nors paprastesnio. Netoli buvo kelios greito maisto užkandinės, tačiau norėjosi šiek tiek sveikesnio pasirinkimo. Pagaliau radau nedidelę vietą, siūlančią įvairias salotas ir kitus lengvus patiekalus. Užsisakiau kuskuso salotas su daugybe šviežių daržovių ir šiek tiek žalumynų. Maistas buvo skanus, nors su šiek tiek per daug svogūnų. Na ir 6 svarų kainą už visai nedidelę porciją pasirodė kiek didoka.
Pavalgęs nusprendžiau, kad reikia ko nors saldaus burnai atgaivinti. Nutariau nueiti į Tesco parduotuvę ir nusipirkti kokį skanėstą. Ėjau lėtai, mėgaudamasis vakaro oru ir įrašinėdamas dienos įspūdžius. Tačiau kai pagaliau pasiekiau Tesco, laukė nemalonus siurprizas – parduotuvė buvo uždaryta! Pasirodo, sekmadieniais ji dirba tik iki 16 valandos. Greitai patikrinau telefoną – Lidl taip pat uždaryta. „Na ir tvarkaraščiai!” – pagalvojau, jausdamasis lyg būčiau praleidęs paskutinį autobusą. Laimei, netoliese radau mažą parduotuvėlę, kuri dar buvo atidaryta. Nusipirkau sausainių desertui, nes burnoje vis dar jaučiau tą nelemtą svogūnų skonį iš humusų užkandinės.
Mažoji architektūra mieste
Grįžęs į Airbnb, radau ilgalaikės nuomos gyventojus iš kitų kambarių gaminančius vakarienę. Įsišnekėjau su vaikinu iš Indijos, kuris buvo Londone pagal mainų programą, nors studijavo magistrantūrą Prancūzijoje. Nustebau išgirdęs, kad jis moka apie 20 000 (galbūt eurų, tiksliai nepamenu) per metus už savo studijas. Pasirodė išties didelė suma.
Kadangi kitai dienai prieš skrydį namo neturėjau jokių planų, nusprendžiau eiti miegoti šiek tiek anksčiau. Reikia pradėti pratintis prie Lietuvos laiko, pagalvojau sau. Papildomas miegas padės pasiruošti grįžimui į darbą, po šių kelių dienų, praleistų klaidžiojant ir tyrinėjant įvairią Londono architektūrą.
Galėtų tokių pastatų būti ir Vilniuje