Diena prasidėjo ramiai, be įkyraus žadintuvo skambėjimo. Visgi, nors ir be žadintuvo, vis žvilgčiojau į laikrodį, tarsi bandydamas nuspėti, kada gi pagaliau išmuš lemiama valanda. Ar tikrai dar ne per vėlu? Ar tikrai dar galima pasivartyti lovoje? Po kelių tokių pasitikrinimų pagaliau nusprendžiau – metas keltis ir pradėti dieną. Pirmasis dienos iššūkis – prabusti ne tik kūnu, bet ir mintimis. Pradėjau nuo lengvų pratimų, kurie pažadino ne tik raumenis, bet ir mintis. Kiekvienas tempimas ir pratimų serija – tarsi maži žingsneliai į priekį, padedantys pasiruošti naujiems nuotykiams. Toliau, greiti pusryčiai ir aš jau autobuse.
Pusantros valandos kelionė virto savotišku socialiniu eksperimentu – stebėjau, kaip pamažu pilnėja autobusas, o kartu su juo auga ir mano nuotykių alkis. Iš pradžių sėdėjau viduryje, bet vėliau, lyg koks strategas, persikėliau į antro aukšto priekį. Tai buvo genialus ėjimas! Jaučiausi lyg kapitonas, vedantis laivą per Londono gatves. Pro langą atsivėrė vaizdai, verčiantys žiopčioti iš nuostabos – nuo modernių dangoraižių iki senųjų pastatų, primenančių laikus, kai karalienė dar buvo paauglė. Ši kelionė priminė man, kad kartais pats procesas gali būti toks pat įdomus kaip ir tikslas.
Sena ir nauja – viskas kartu
Atvykau likus vos kelioms minutėms iki pradžios, ir man palengvėjo pamačius, kad nesu nei pirmasis, nei paskutinis – tobulas viduriukas! Gidas pasirodė esąs ne šiaip eilinis pasakorius, o tikras projekto vadovas, dirbęs prie šio pastato. Vos neišsprogo akys iš nuostabos – juk tai tas pats, kas gauti filmo istoriją iš paties režisieriaus! Senasis šešių aukštų pastatas buvo ne nugriautas, o tiesiog „paaugintas”! Tai buvo tarsi statybinis stebuklas – įtvirtinti senieji pamatai ir ant jų užkelti dar šeši aukštai. Kiekvienas aukštas buvo tarsi atskira planeta spalvų visatoje. Raudonas, mėlynas, geltonas – net durų rankenos derėjo prie bendro kolorito! Jaučiausi lyg vaikštinėčiau po milžinišką dažų paletę. O kai pasiekėme viršutinį aukštą, atsivėrė terasa su įspūdingu vaizdu. Kai ekskursija baigėsi, jaučiausi praturtėjęs žiniomis apie modernios architektūros stebuklus.
7-tame pastato aukšte architektai įrengė terasą, atskirdami senąjį pastatą nuo naujo
Po įdomios ekskursijos, pilnas energijos ir naujų žinių, patraukiau link autobusų stotelės. Šį kartą sėkmė man nusišypsojo – įlipau į reikiamą autobusą ir nuvažiavau tiesiai ten, kur man reikėjo. Jaučiausi lyg būčiau Londono transporto sistemos meistras! Tačiau kai atvykau į vietą, kur turėjo prasidėti antroji ekskursija, supratau, kad lengva kelionė dar negarantuoja lengvo finišo. Vieta pasirodė esanti tikras Gordijaus mazgas – sunku rasti, dar sunkiau suprasti, kur tiksliai turėčiau būti. Jaučiausi lyg dalyvaučiau orientaciniame žaidime be žemėlapio. Dairiausi aplinkui, tikėdamasis pamatyti būrį smalsių turistų ar bent jau gidą su vėliavėle, bet deja – aplinkui buvo tuščia kaip Sacharos dykumoje. Laukiau, vaikščiojau ratais, net bandžiau naudoti savo telepatijos gebėjimus (kurie, pasirodo, vis dar neveikia), bet grupės taip ir neradau. Užteko tų 6 minučių, kurias pavėlavau. Jaučiausi lyg būčiau patekęs į „Pragaro virtuvę” su Gordonu Ramziu – viskas suplanuota, bet niekas nevyksta taip, kaip turėtų! Pradėjau naršyti renginio svetainę, bandydamas išsiaiškinti tikslią pradžios vietą. Galiausiai nusprendžiau, kad grupė tikriausiai jau nuėjo į vieną iš aplinkinių pastatų.
Kai supratau, kad mano laukimas bergždžias, nusprendžiau paimti likimą į savo rankas. Jei kalnas neateina pas Mahometą, tai Mahometas eina pas kalną! Pradėjau savarankišką ekskursiją po apylinkes, jausdamasis lyg Kristupas Kolumbas, atradęs Ameriką (tik šiuo atveju – neatrastas Londono gatves). Kvartalo renovacija buvo išties kokybiška – nauji pastatai, gražiai sutvarkyta erdvė tarp jų.
Londonas iš aukščiau
Šiek tiek pavaikščiojęs nusprendžiau judėti link autobuso stotelės. Pakeliui sutikau vyresnę moterį, kuri pastebėjo mano pasimetusį žvilgsnį ir pasiūlė pagalbą. Dėkingas už jos pastangas, sekiau nurodymais, tikėdamasis, kad galėsiu prisijungti prie ekskursijos. Tačiau nieko panašaus į turą neradau. Po kurio laiko vėl sutikau tą pačią moterį. Šį kartą ji grįžo su buteliais ir kitais daiktais rankose, akivaizdžiai nustebusi, kodėl vis dar klajoju toje vietoje. Pasakiau, kad nieko neradau jos nurodyta kryptimi. Šiek tiek paėjome kartu ir ji parodė į tolį, kur matėsi baltos palapinės, sakydama, kad ten yra renginys. Supratau, kad ji kalba ne apie turą, o apie kažkokį bendruomenės renginį susijusį su OpenHouse (arba ne). Padėkojau jai ir pasakiau, kad aplankysiu tą vietą vėliau, nors iš tikrųjų net neplanavau ten eiti, nes mane domino architektūra ir pastatai, o ne bendruomenės renginiai. Jaučiausi lyg būčiau patekęs į komišką nesusipratimų komediją!
Netrukus pajudėjau link autobuso stotelės, kaip visada, pasikliaudamas savo ištikimuoju Google Maps. Tačiau ši kelionė virto tikru galvosūkiu – stotelė, kurią rodė žemėlapis, atrodė esanti kažkur didžiulės kelių lygių sankryžos viduryje. Jaučiausi lyg žaisdamas kompiuterinį žaidimą, kur tikslas yra neįmanomoje vietoje. Galiausiai, priėjęs liepto galą, nusprendžiau rizikuoti ir įlipti į pirmą pasitaikiusį autobusą. Tai buvo lyg loterijos bilietas – arba laimėsiu ir rasiu kelią, arba dar labiau pasiklysiu. Laimei, šį kartą fortūna nusišypsojo, ir autobusas mane nuvežė į siauresnę gatvę, kur pagaliau radau kitą reikiamo maršruto stotelę. Jaučiausi lyg Kolumbas, atradęs naują žemyną!
Buvo smagu pamatyti daug įdomių pastatų vienoje vietoje!
Po visų nuotykių, šiaip ne taip pasiekiau „Design District” prie garsiosios O2 arenos. Vos išlipęs iš autobuso, pajutau, kad patekau į visiškai kitokį pasaulį. Aplink mane iškilo įvairių formų ir stilių modernūs pastatai. Jaučiausi tarsi žengčiau į gyvą architektūros vadovėlį, kur kiekvienas pastatas – tai atskiras skyrius, pasakojantis savo unikalią istoriją.
Atsitiktinai užmatęs prisijungiau prie ekskursijos viename iš atvirų pastatų. Gidas su entuziazmu pasakojo apie pastato dizainą, koncepciją ir statybos procesą. Kiekviena detalė turėjo savo istoriją, o architektūriniai sprendimai stebino savo novatoriškumu. Likusieji pastatai buvo atviro lankymo, be gidų, tad galėjau laisvai juos tyrinėti savo tempu, įsižiūrėti į smulkmenas ir pasigėrėti modernia architektūra. Norėjosi aplankyti kiekvieną pastatą, paliesti kiekvieną sieną, įamžinti kiekvieną įdomų kampą ar perspektyvą. Kiekvienas jų buvo unikalus, turintis savo charakterį ir stilių. Fotografavau įdomiausias detales, pastatų formas ir spalvas. Kiekviena nuotrauka – tarsi mažas meno kūrinys, atspindintis dizaino kvartalo dvasią ir kūrybiškumą. Ši vieta tiesiog alsavo modernumu ir estetika.
Design District ir dangoraižiai kitoje upės pusėje
Po ilgo vaikščiojimo ir tyrinėjimo, mano skrandis pagaliau paskelbė ultimatumą – arba valgau dabar, arba jis pradės groti maršą. Užsukau į vietinę greito maisto užkandinę pačioje „Design District” širdyje, kuri, sprendžiant iš kainų, buvo viena iš bangesnių. Bet turėjo udon makaronų su vištiena, nors jie kainavo net 12 svarų – gana brangu už tokį patiekalą! Vėliau, kai gavau savo lėkštę, nenusivyliau – makaronai buvo šviežiai pagaminti, o vištiena – minkšta ir skaniai paruošta. O ir maistas buvo paruoštas žaibiškai greitai, visi ingredientai jau buvo paruošti iš anksto. Tai buvo labai gerai, nes laiko turėjau nedaug.
Patiekalo ruošimo pabaigoje, man dar stovint prie prekystalio, prasidėjo tikras kulinarinis nuotykis. Padavėja paklausė, ar norėčiau džiovintų svogūnų – žinoma, atsakiau entuziastingai. Paskui atkeliavo žalieji svogūnai, o galiausiai… raudonieji čili pipirai. Laimei, mano smegenys suveikė greičiau nei akys, ir aš spėjau suvokti, kad tie raudoni dalykai ant šaukšto virš mano lėkštės būtų tikra katastrofa! „Ne, ne, ne!” – sušukau greitai, ir katastrofos buvo išvengta. Ačiū dievams, nes nekenčiu aštraus maisto! Nors pietūs buvo tikrai brangūs, jie buvo skanūs.
Nors jaučiausi sotus, negalėjau atsispirti pagundai. Išėjęs iš kavinės, užsukau į netoliese esančią ledainę desertui. Su ledų vafliniu kornetu rankoje tęsiau savo kelionę po rajoną, fotografuodamas modernią architektūrą ir lauko erdves. Jaučiausi lyg vaikas pramogų parke, tik vietoj karuselių – įspūdingi pastatai, o vietoj cukraus vatos – ledai.
Aplink O2 areną viskas sutvarkyta išties gražiai
Laikrodis tiksėjo negailestingai, o aš supratau, kad autobusas laiku nenuveš į sekantį objektą. Nusprendžiau imtis drastiškų priemonių – persėsti į traukinį. Už kurį, kaip vėliau sužinojau, teko sumokėti 3€, nors važiavau viso labo 4 stoteles. Tačiau kelionės laikas buvo perpus trumpesnis. Išmokau svarbią pamoką – jei planuoji keliauti, nepasikliauk vien autobusais, jie yra lėtoki. Ypač Londone.
Išlipęs iš traukinio ir vėl sėdęs į autobusą, tikėjausi, kad Google Maps bus mano ištikimas navigatorius. Deja, realybė parodė, kad net ir ši technologijų era turi savo spragų. Autobusas nusprendė važiuoti savo keliu, visiškai nepaisydamas mano telefone rodomų nurodymų. Jaučiausi lyg būčiau patekęs į alternatyvią visatą, kur keliai gyvena savo gyvenimą. Nusprendęs, kad geriau jau pasitikėsiu savo kojomis nei nenuspėjamu autobusu, išlipau anksčiau. Pradėjau savo mažą žygį pėsčiomis, jausdamasis lyg modernus piligrimas, ieškantis architektūros šventovės.
Galiausiai, uždusęs ir su plakančia širdimi, pasiekiau ekskursijos vietą. Laikrodis rodė, kad atvykau pačiu laiku – nei minutės per anksti, nei per vėlai. Jaučiausi lyg būčiau laimėjęs olimpinį aukso medalį už punktualumą! Tačiau likimas nusprendė, kad diena dar nebuvo pakankamai įdomi. Kai priėjau prie registracijos stalo, paaiškėjo, kad mano vardo sąraše nėra. Pasirodo, jie sąrašą atsispausdino savaitės pradžioje, prieš man užsiregistruojant ekskursijai vakar. Tačiau tai nebuvo problema – tiesiog užrašiau savo vardą ir elektroninio pašto adresą ant popieriaus, ir mane priėmė. Be to, organizatoriai maloniai pasiūlė visiems atsigerti vėsaus vandens su citrina. Aš pasirinkau tiesiog paprastą vandenį.
Smulkios detalės gali padaryti interjerą kur kas jaukesnį
Prasidėjus turui laukė malonus siurprizas – mūsų gidais tapo patys architektai, sukūrę šią erdvę vizualinių efektų kompanijai. Jaučiausi lyg būčiau gavęs VIP bilietą į kūrybinės virtuvės užkulisius! Jie trumpai pristatė projektą ir tada leido mums laisvai vaikštinėti po erdvę. Nors ekskursija buvo šiek tiek mažiau struktūruota nei kitos, kuriose teko dalyvauti, tai suteikė jai savotiško žavesio. Architektai periodiškai pasakodavo įdomias detales ar atsakinėdavo į klausimus individualiai. Jaučiausi lyg dalyvaučiau interaktyviame architektūros šou, kur kiekvienas kampelis slėpė naują atradimą. Tyrinėdamas intriguojantį biuro erdvės interjerą, negalėjau atsistebėti architektų išradingumu. Jie puikiai sugebėjo sukurti unikalias erdves ir patrauklią aplinką, kuri harmoningai derėjo su pastato fasadu. Kiekvienas elementas atrodė apgalvotas ir prasmingas – nuo spalvų parinkimo iki baldų išdėstymo. Jaučiausi lyg vaikščiočiau po gyvą meno kūrinį, kuriame funkcionalumas susipina su estetika.
Japonija… Nesusilaikiau neįamžinęs 🙂
Baigęs šią įdomią ekskursiją, pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad turiu galimybę aplankyti dar vieną Open House vietą iki 18 valandos, kai baigsis lankymo laikas. Google Maps rodė, kad jei paskubėsiu, galiu ten atsidurti 17:45. Jaučiausi kaip Indiana Jones, bandantis suspėti į paskutinį traukinį – tik šiuo atveju vietoj aukso statulėlės manęs laukė dar vienas architektūros perlas!
Įlipau į autobusą, kuris turėjo mane nuvežti į paskutinį dienos tikslą. Tačiau, kaip ir anksčiau tą dieną, šis autobusas taip pat nusprendė sekti savo vingiuotą, netiesioginį maršrutą, ignoruodamas žemėlapyje rodomą kelią. Pasijutau lyg būčiau pakliuvęs į „Alisa Stebuklų šalyje” versiją, kur autobusai turi savo valią ir keliauja ten, kur jiems patinka. Laimei, važiuojant net pro savo triukšmą slopinančias ausines išgirdau vairuotoją per garsiakalbį pranešant, kad kai kurios gatvės uždarytos, greičiausiai dėl remonto. Tai paaiškino mūsų klaidžiojantį aplinkkelį. Jaučiausi lyg dalyvaučiau miesto safari, kur kiekvienas posūkis – nauja staigmena.
Sėdėdamas autobuse ir stebėdamas pro langą besikeičiantį Londono peizažą, mąsčiau apie tai, kiek daug netikėtumų gali atnešti viena diena. Nuo chaotiškos pradžios iki architektūrinių atradimų, nuo traukinių iki klaidžiojančių autobusų – kiekviena akimirka buvo savotiškas nuotykis. Ir nors laikrodis negailestingai skaičiavo minutes iki paskutinės ekskursijos pradžios, jaučiau, kad ši diena, kad ir kaip ji baigtųsi, jau tapo nepamirštama.
Nepaisant vingiuoto maršruto, man pavyko pasiekti paskutinį objektą likus 15 minučių iki uždarymo. Viduje jau buvo keletas kitų architektūros entuziastų, apžiūrinėjančių erdvę, tad trumpai teko palaukti lauke. Belaukiant pasirodė draugiška namo savininkė ir pasiūlė ką tik iškeptų sausainių iš savo asmeninės virtuvės. Šis malonus gestas privertė mane pasijusti lyg būčiau ne ekskursijoje, o svečiuose pas seną draugą.
Baseinėlis pastato viduje
Įžengęs į vidų, atsidūriau tikrame minimalistinės architektūros stebukle. Šis privatus namas buvo pastatytas naujai, nugriovus prieš tai stovėjusį, vadovaujantis ikigai minimalistine architektūros koncepcija. Nors interjeras buvo kuklus, man jis patiko – daug natūralios šviesos kūrė erdvumo ir ramybės įspūdį. Labiausiai mane sužavėjo nedidelis atviro tipo namo viduje esantis vidinis baseinėlis. Jaučiausi lyg būčiau patekęs į ateities namą, kur kiekviena detalė tarnauja ne tik funkcionalumui, bet ir dvasinei ramybei. Apžiūrėjęs kruopščiai suprojektuotus kambarius ir unikalias detales, nusprendžiau pasivaikščioti po šalia esantį prabangų rajoną. Ši ramybės akimirka buvo puikus kontrastas intensyviai dienai.
Kelionė atgal į mano Airbnb užtruko beveik dvi valandas. Tačiau šį kartą buvau pasiruošęs – nusprendžiau įrašyti garso dienoraštį apie savo nuotykius per pastarąsias dvi dienas. Deja, autobuso triukšmo neįveikė net Sony triukšmą šalinančios ausinės – įrašas neišėjo labai aiškus. Kas vėliau labai pablogino DI galimybes tiksliai aprašyti dienos nuotykius.
Vėlai vakare, praleidau apie valandą Open House svetainėje, peržiūrėdamas įvairių objektų aprašymus ir kruopščiai atrinkdamas perspektyviausias vietas, kurias aplankysiu paskutinę festivalio dieną. Jaučiausi lyg generolas, planuojantis rytdienos mūšį – tik šiuo atveju mano priešas buvo laikas, o ginklas – kruopštus planavimas. Baigęs planavimą, kritau į lovą, išsekęs nuo viso dienos vaikščiojimo ir kelionių autobusu po Londoną. Nors kūnas buvo pavargęs, galva buvo pilna įspūdžių ir idėjų. Užmigau su šypsena veide, žinodamas, kad rytoj manęs laukia dar viena diena, pilna architektūrinių stebuklų ir netikėtų atradimų.