Prabudau apie 8 valandą ryto, bet jaučiausi apsnūdęs po pirmos trumpos nakties naujoje vietoje. 5 valandos miego dar ne tragedija, bet jau norėtųsi daugiau. Pusryčiams suvalgiau vieną iš 7pack pietų rinkinių, kuriuos buvau atsivežęs iš Lietuvos, ir nors ryžiai su vištiena nebuvo idealus pasirinkimas rytui, bet tai sutaupė šiek tiek pinigų ir suteikė energijos dienai, kurią planavau praleisti vaikščiodamas.
Po pusryčių pėsčiomis patraukiau link pirmosios Open House renginio vietos, kurią buvau pasižymėjęs savo kalendoriuje. Pakeliui sustojau netoliese esančioje traukinių stotyje, kad patikrinčiau, ar galiu nusipirkti Oyster kortelę neribotam keliavimui viešuoju transportu mieste. Deja, tai buvo nedidelė stotis be bilietų automatų ar dirbančio personalo, todėl teko apsisukti ir tęsti kelionę link pirmojo objekto, seno kotedžo tipo namo, kurio vidus buvo pilnai atnaujintas labai moderniu, minimalistiniu stiliumi. Buvo įdomu pamatyti istorinio fasado ir šiuolaikinio interjero dizaino sąveiką. Praleidau šiek tiek laiko apžiūrinėdamas kiekvieną kambarį ir žavėdamasis, kaip interjero dizainerė išnaudojo erdvę. Labiausiai patiko prie vienos sienos padarytas, toks tarsi akvariumas, su erdve be stogo. Nors tokį sprendimą jau buvau matęs viename daugiabutyje Lietuvoje (taip pat per Open House festivalį), bet buvo įdomu pamatyti pritaikymą kotedžo tipo name. Atrodo visai idiliškai, kai sėdėdamas kambaryje gali matyti kaip beveik kambaryje lyja arba sninga.
Už stiklo esančios gėlės jau lauke. Įdomus sprendimas.
Keliaudamas toliau sustojau didesnėje traukinių stotyje, kurioje, mano laimei, buvo bilietų automatas. Pradėjau galvoti ir skaičiuoti, ar nusipirkti kortelę su galimybe naudotis tik autobusais, ar ir traukiniais. Galiausiai pasirinkau pigesnę, tik autobusams skirtą Oyster kortelę už 32 svarus, kas gavosi lygiai 50 eurų (kaip tik tiek už 50€ dėl blogo valiutos kurso ir keitimo mokesčių gavau oro uoste). Spoiler alert – šis sprendimas nepasiteisino.
Tęsdamas kelionę pėsčiomis pasiekiau antrąją Open House vietą, keturių pastatų ansamblį. Turėdamas laiko iki pastatų atidarymo, prisėdau šalia esančiame parkelyje ir suvalgiau vieną iš Startuper Smoothies užkandžių, kurį turėjau kuprinėje jau gana ilgą laiką. Nereiks nieko pirkti, o ir svorio bus mažiau – pagalvojau skaniai siurbdamas glotnutį.
Kai pagaliau patekau į aikštę tarp namų, sužinojau, kad tik vienas iš keturių pastatų yra atviras tyrinėjimui. Šio pastato stilius didelio įspūdžio nepaliko – toks tarsi industrinis, su daug betono, metalo ir medžio. Kiti pastatai nebuvo atviri šio renginio metu, juose įsikūrę šeimos, bet kadangi visi suprojektuoti vieno architekto tuo pačiu metu, tai nieko per daug išskirtinio tikriausiai ir nebūtų pavykę pamatyti.
Daug betono, kampuotų formų ir medžio. Ne mano stilius.
Džiaugdamasis, kaip visai operatyviai aplankiau pirmus 2 objektus stipriai nustebau pamatęs, kad iki sekančio objekto reikia keliauti beveik 2 valandas. Ir net ne autobusu, bet metro. Šiek tiek pagalvojęs, nusprendžiau nepraleisti šios ekskursijos, į kurią jau buvau užsiregistravęs ir sumokėti papildomus 3 eurus už kelionę metro. O ir ekskursija turėjo būti apie pilną miesto rajono pertvarkymą ir atnaujinimą, kas skambėjo išties įdomiai.
Taigi, kaip ir tikėjausi, ekskursija buvo apie rajono (arba miesto, nes pastebėjau, kad Londonas suskirstytas tarsi į atskirus miestus) modernizavimą. Vietinei valdžiai priklauso dauguma pastatų, todėl jie galėjo gana lengvai nugriauti arba perstatyti įvairius pastatus ir paversti šią vietą į draugišką ir žmonėms malonią erdvę. Mūsų gidas paaiškino, kaip architektai tam tikrose vietose pakeitė išplanavimą, nugriovė ir pastatė naujus pastatus, sukūrė bendras erdves bendruomenei. Pavyzdžiui, jie tyčia pastatė naujus “griuvėsius” ir senovines sienas, kad imituotų istorinius statinius, nors jų ten nebuvo. Nors, visgi, vienoje vietoje originalai buvo palaidoti giliai po žeme. Dirbtiniai istoriniai elementai puikiai tiko prie naujų ir modernių pastatų. Buvo įdomu pamatyti, kaip seniau statytus daugiabučius pakeitė nauji, su moderniomis erdvėmis šalia. Toks dalykas Lietuvoje būtų tiesiog neįmanomas, nes visi butai yra privatūs. Nors gidas užsiminė, kad čia žmonėms taip pat labiau patinka turėti nuosavą būstą ir kad išnuomoti šiuos naujus būstus užtrunka šiek tiek laiko. Ekskursija truko apie 2 su puse valandos, apėjome išties didelį ratą besidžiaugdami tiesiog tobulu oru – saule ir šiluma, beveik vasariška diena su 25-26 laipsniais šilumos (Rugsėjo viduryje ne visada taip būna).
Matot tą senų plytų sieną? Tai nė velnio ji ne sena, pastatyta prieš metus ar du
Pasibaigus šiam turui, apie 17 val., po tokios pačios ilgos kelionės susitikau su senu draugu Sauliumi. Prieš tai buvome susitikę paskutinės kelionės į Londoną Sausio mėnesį metu, bet tai neatsveria fakto, kad iki tol buvome nesimatę beveik 10 metų. Susitikome prie Viktorijos stoties, netoli jo darbo vietos ir apie valandą laiko pasivaikščiojome po centrą. Praėjus 30 000 žingsnių per dieną jau norėjau šiek tiek pailsėti (ir palikti rezervų kitoms dienoms), dėl to stabtelėjome nedidelėje kavinukėje, kur vakarienei pasiėmiau šiltos sriubos už 5 svarus sterlingus. Visgi, man dar nespėjus suvalgyti tos tirštos kaip košė sriubos į Viktorijos stotį, vėliau nei planuota, atvyko Ignas (kitas senas draugas iš Hashi laikų). Kavinė, kurioje ką tik buvome, turėjo neužilgo užsidaryti, tai beieškodami kur prisėsti nuėjome į kitą tos pačios kavinės filialą, kuris dirbo valandą ilgiau. Šį kartą maisto užsisakė tik Ignas. Aš nusprendžiau išsiversti su nedideliu likusios sriubos kiekiu, taip sutaupydamas kelis svarus. Valandą smagiai pakalbėję kavinėje ir dar panašiai tiek pat laiko pasišnekučiavę stotyje išsiskirstėme savai keliais. Darėsi vėlu, o visiems pasiekti namus apie valanda arba daugiau kelio. Gaila, tik kad pamiršome padaryti bendrą nuotrauką tokiam neeiliniam įvykiui. Nes nors Saulius ir Ignas pažįsta vienas kitą iš to pačio Hashi klubo veiklų ir kelionių, bet šiuos metus gyvendami Londone nė karto taip ir nebuvo susitikę.
Bažnyčios nelietė, bet pastatus aplink perstatė nauju moderniu stiliumi