Pabudau visiškoje tamsoje. Viešbučio kambarys, neturintis langų, atrodė lyg bunkeris. Ištraukiau telefoną patikrinti laiką – jau rytas. Penkioliktoji ir paskutinė mano kelionės diena. Pajutau palengvėjimą – Indija jau buvo spėjusi atsibosti, ir mintis apie grįžimą namo kėlė džiaugsmą. Vis dėlto, dar visa diena prieš akis, dar viena galimybė patirti kažką įdomaus. Vakar vakare jau buvau nusprendęs, kur keliausiu šiandien. Kiek anksčiau kiti keliautojai entuziastingai rekomendavo Delyje esančią Akshardham šventyklą, apibūdindami ją kaip „nuostabią”. Nors buvau šiek tiek pavargęs nuo Indijos įžymybių, nusprendžiau, kad tai bus tinkamas taškas užbaigti kelionę. Jei jau esu čia, kodėl nepasinaudojus paskutine proga pamatyti dar vieną įdomią vietą?
Vakar ragauti viešbučio pusryčiai buvo tokie prasti, kad net netikrinau ką siūlė šiandien. Atsisėdau ant lovos krašto ir ėmiau kramsnoti likusius užkandžius. Valgydamas mintyse peržvelgiau savo kelionės planą ir pasitikrinau, ar viskas paruošta šios dienos išvykai. Jausmas buvo dvejopas – ir džiaugsmas dėl artėjančio grįžimo, ir šiek tiek liūdesys dėl baigiamo etapo.
Kas? Takeliai? Nėra čia tokių…
Išėjęs iš viešbučio, pajutau malonią vėsą – rytas dar nebuvo spėjęs įkaisti. Nusprendžiau išbandyti viešąjį transportą, nors kelias vedė per nepažįstamas miesto dalis. Google Maps rodė, kad turiu eiti pėsčiomis apie dešimt minučių iki autobusų stotelės, šiek tiek juo pavažiuoti, o tada sėsti į traukinį. Važiavimas autobusų būtų įdomi atrakcija, bet labai neviliojo. Iki artimiausios metro stoties nusprendžiau eiti pėsčiomis. Gatvės buvo pilkos ir chaotiškos – nė ženklo šaligatvių, kuriais galėčiau saugiai eiti. Teko laviruoti tarp mašinų ir dviratininkų, nuolat dairytis į abi puses. Po maždaug 15-20 minučių pasiekiau stotį, jausdamasis šiek tiek pavargęs, bet pasiruošęs tęsti savo paskutinę dienos kelionę traukiniu.
Atvykęs į apytuštę stotį netoli oro uosto patraukiau link vartų, prie kurių darbuotojai pardavinėjo bilietus. Nors žmonių buvo nedaug, bet teko šiek tiek pastovėti ir palaukti. O kai pasakiau, į kokią stotį noriu važiuoti, gavau atsakymą, kad šia linija galiu pasiekti tik centrinę stotį, o ten reikės nusipirkti kitą bilietą. Nusileidęs link perono net užmačiau užrašą, kad spjaudyti griežtai draudžiama ir galima gauti baudą. Iš pradžių nustebau, bet visgi, higienos normos ir kai kurie mums savaime suprantami dalykai čia kitokie.
Kelionė kainavo vos 50 rupijų, kas atrodė juokingai pigu už 14 minučių kelionę nuo miesto pakraščio iki centro. Traukinys buvo gana pilnas, bet ne perpildytas. Stebėjau pro langą besikeičiantį miesto peizažą, klausydamas knygos apie jogį. Stotys slinko viena po kitos, ir aš atidžiai skaičiavau, kad nepraleisčiau savo išlipimo vietos.
Centrinėje stotyje pasijutau tarsi skruzdėlė milžiniškame skruzdėlyne. Žmonių srautai tekėjo visomis kryptimis, o aš bandžiau orientuotis pagal ženklus, ieškodamas reikiamos linijos. Ši stotis buvo kur kas didesnė ir modernesnė nei ta, iš kurios pradėjau kelionę. Atsistojau į eilę prie kasos ir, laukdamas savo eilės, stebėjau aplinkui vykstantį gyvenimą. Galiausiai priėjau prie langelio, iš kurio darbuotojas greitai ir profesionaliai išdavė man bilietą į kitą traukinį. Rankoje laikiau dar vieną mažą popieriaus lapelį kelionės tikslui pasiekti.
Viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau važiuoti traukiniu – reikiamas sustojimas buvo visai šalia šventyklos. Išlipęs pajutau kaip mane užlieja karšto oro banga. Metro vėsa liko tik prisiminimuose. Sekdamas Google Maps nurodymus, pasukau link šventyklos. Netikėtai atsidūriau plačioje gatvėje, kur beveik nebuvo transporto – tik vienas kitas autobusas ar policijos automobilis. Eidamas toliau, horizonte pamačiau šventyklos kontūrus, bet dėl prastos oro kokybės jie atrodė tarsi migloje. O artėjant prie įėjimo nustebino griežta apsauga – pareigūnai tikrino krepšius ir reikalavo parodyti telefonus. Supratau, kad ši vieta saugoma kur kas labiau nei tikėjausi.
Platus ir tuščias kelias link šventyklos
Priėjęs prie įėjimo, sužinojau nemalonią naujieną – į šventyklos teritoriją negalima įsinešti jokių elektronikos prietaisų ar net krepšių. Tik piniginę ir vandenį. Nors iš pradžių jaučiausi nusivylęs ir net šiek tiek susierzinęs, prisiminiau panašią patirtį per vestuvių ceremoniją, kai teko palikti telefoną prižiūrėtojui. Neturėdamas kitos išeities, nuėjau į saugojimo punktą. Čia parodžiau savo telefoną, fotoaparatą ir kitus daiktus prieš juos palikdamas. Visą laiką stebėjau, kaip elgiasi su mano daiktais, jausdamasis šiek tiek neramiai dėl savo vertingų daiktų saugumo.
Pagaliau įžengęs į šventyklos teritoriją, buvau apstulbintas jos grožio ir dydžio. Balto marmuro statinys kilo į dangų, papuoštas įmantriais raižiniais ir skulptūromis. Sužinojau, kad šventyklos statybai prireikė 5000-6000 kvalifikuotų meistrų, kurie dirbo 3-5 metus, ir tai tik prie vienos dalies. Vaikščiodamas aplink, negalėjau atsistebėti detalių gausa ir precizika. Negalėdamas fotografuoti stengiausi įsiminti kiekvieną detalę. Viduje apžiūrėjau kažkokio dievo atvaizdą, nors tiksliai nesupratau jo reikšmės. Nepaisant dvasingumo stokos, architektūros ir meno grožis paliko gilų įspūdį.
Šventyklos komplekse radau ir muziejų. Nusprendžiau nusipirkti bilietą už 250 rupijų – suma atrodė nedidelė už galimybę sužinoti daugiau. Muziejus pasirodė esąs ne tiek apie pačią šventyklą, kiek apie religijos, kuriai ji priklauso, įkūrėją. Sužinojau, kad ši religija yra palyginti nauja, įkurta prieš mažiau nei 300 metų. Ekspozicija pasakojo apie įkūrėjo gyvenimą, jo keliones pėsčiomis per Indiją ir Himalajus, ir kitus, kartais sunkiai įtikinamus pasiekimus. Tikroviški robotai ir gyva Bolivudo stiliaus muzika atgaivino pasakojimus apie Swaminarayan – hinduistų lyderį, kuris XVIII a. Gujarat pastatė originalią Akshardham šventyklą. Jo atsidavimas ir stebuklai atrodė perdėti, bet šou buvo įdomūs. Nors jaučiausi lyg būčiau patekęs į gerai parengtą reklaminę kampaniją, turėjau pripažinti, kad ekspozicija buvo įrengta labai kokybiškai. Buvo rodomi trumpi filmai apie religijos įkūrėjo gyvenimą. Džiaugiausi, kad šie filmai buvo rodomi keliomis kalbomis, įskaitant anglų, tad galėjau lengvai suprasti pasakojimą. Filmuose buvo vaizduojamos svarbios gyvenimo akimirkos, kelionės ir mokymai, kurie padėjo formuoti religijos pagrindus. Interaktyvūs elementai, judantys robotai ir trumpi filmukai padarė lankymąsi įdomiu, nepaisant mano skeptiškumo religijos atžvilgiu.
Po apsilankymo muziejuje, pastebėjau, kad šalia šventyklos yra savotiška teminė atrakcija, primenanti pramogų parko atrakcioną, siūlanti pasiplaukiojimą valtimi. Nusprendžiau išbandyti šią atrakciją, nes, kaip paaiškėjo, papildomo bilieto pirkti nereikėjo. Sėdėdamas valtyje, plaukiau pro įvairias scenas, vaizduojančias religijos įkūrėjo gyvenimo epizodus. Nors nesupratau visų istorijų detalių dėl kalbos barjero, buvau nustebintas, kiek daug pastangų įdėta į šios atrakcijos kūrimą. Skulptūros buvo itin detalios, o apšvietimas ir garso efektai kūrė įspūdingą atmosferą. Nepaisant mano skeptiško požiūrio į religijas, turėjau pripažinti, kad ši patirtis buvo gana įdomi ir neįprasta.
Paskutinė mano kelionės dalis šventykloje buvo filmo peržiūra specialiame kino teatre. Iš pradžių kiek abėjojau, ar verta laukti milžiniškoje eilėje, bet po kurio laiko įėjęs į salę, pamačiau, kad ji buvo išties didelė. Deja, filmas buvo rodomas hindi kalba be subtitrų, todėl negalėjau suprasti dialogų. Vis dėlto, vaizdai buvo įspūdingi – filmas pasakojo apie religijos įkūrėjo vaikystę ir jaunystę, jo keliones per Indiją ir Himalajus. Nors kai kurie specialieji efektai atrodė pigoki, bendras įspūdis buvo neblogas. Filmo kūrėjai sugebėjo perteikti emocijas ir istoriją per vaizdus, kurie buvo nuostabiai sukurti. Stebėjau aktorių kostiumus, dekoracijas ir bandžiau spėlioti, apie ką jie kalba. Nepaisant kalbos barjero, filmas suteikė įdomų žvilgsnį į Indijos kultūrą ir istoriją.
Po filmo peržiūros pajutau, kad jau laikas judėti toliau. Grįžau į saugojimo punktą atsiimti savo daiktų. Su palengvėjimu patikrinau, ar viskas vietoje – telefonas, fotoaparatas, piniginė. Viskas atrodė tvarkoje. Išeidamas iš šventyklos teritorijos, dar kartą atsigręžiau į įspūdingą statinį. Nepaisant mano pradinio skepticizmo, turėjau pripažinti, kad apsilankymas buvo vertas dėmesio – tiek architektūros, tiek kultūrinės patirties prasme.
Netoli metro stoties radau nedidelį greito maisto restoraną, kuris atrodė pakankamai patikimas. Nusprendžiau užsisakyti mėsos burgerį, norėjau ko nors paprasto ir pažįstamo. Nors jis buvo pilnas žmonių, greitai radau laisvą staliuką. Netrukus išgirdau savo numerį ir pasiėmęs užsakymą – didelį, sultingą burgerį, kuris atrodė gana viliojančiai – pradėjau vakarienę. Nusprendžiau, kad šį kartą atsisakysiu aštraus maisto, todėl ir užsakiau paprastą, bet nesveiką variantą be prieskonių. Nors maistas nebuvo ypatingas, buvo malonu tiesiog sėdėti, ilsėtis ir ruoštis tolesnei kelionei.
Pavakarieniavęs, nusprendžiau, kad prieš išvykstant būtų gerai nusipirkti suvenyrų. Pradėjau ieškoti prekybos centro toje pačioje stotyje, kurioje išlipau. Deja, nors stotyje turėjo būti prekybos centras, jo neradau. Tik perskaitęs kelis atsiliepimus Google, supratau, kad čia nieko panašaus į prekybos centrą nėra. Nusivylęs, bet nenusiteikęs pasiduoti, pradėjau ieškoti kitų variantų.
Peržiūrėjęs Google maps, nusprendžiau važiuoti link artimiausio prekybos centro, tikėdamasis sutaupyti laiko ir pinigų. Vėl pasinaudojau metro, nes tai buvo pigiausias būdas keliauti mieste. Tik šį kartą traukinys buvo pilnas žmonių, grįžtančių iš darbo, bet buvau pasiryžęs ištverti nepatogumą dėl galimybės sutaupyti. Išlipęs iš metro, turėjau paieškoti tuktuk’o, kad pasiekčiau savo tikslą. Greitai radau vairuotoją, kuris sutiko mane nuvežti už priimtiną kainą. Tačiau atvykęs vėl nusivyliau – tai buvo mažas centras, kuriame nebuvo nei maisto parduotuvių, nei suvenyrų kioskelių. Supratau, kad čia tikrai nerasiu to, ko ieškau, ir kad teks bandyti dar kartą.
Nusprendžiau rizikuoti ir važiuoti į kitą, didesnį prekybos centrą, nors jis buvo šiek tiek toliau. Vėl paėmiau tuk-tuk’ą, jausdamasis šiek tiek nusivylęs, kad tiek laiko sugaišau veltui. O ir kelionė kainavo daugiau, nei tikėjausi. Bet kai pagaliau atvykau į didesnį prekybos centrą, supratau, kad buvo verta. Šis centras buvo didelis, modernus ir pilnas įvairių parduotuvių – pagaliau radau tai, ko ieškojau. Nusipirkau kelias dėžutes Indiškų saldainių, kurie atrodė tinkami kaip suvenyrai draugams ir kolegoms. Taip pat įsigijau keletą pakelių egzotiškų prieskonių – tiek sau, tiek ir dovanoms. Vaikščiodamas po parduotuves pajutau keistą jausmą – tai buvo paskutinis mano apsipirkimas Indijoje. Su pilna kuprine pirkinių jaučiausi patenkintas ir pasiruošęs grįžti į viešbutį.
Norėdamas sutaupyti, pirmiausia bandžiau užsisakyti Uber Moto, tikėdamasis pigesnės kelionės motociklu. Deja, po ilgo laukimo motociklininkas taip ir neatvažiavo. Galiausiai nusprendžiau ieškoti tuk-tuko ir, po trumpų derybų, susitariau su vairuotoju dėl priimtinos kainos. Bet kelionės metu pastebėjau, kad vairuotojas pasuko ne ta kryptimi. Laimei, turėjau atidarytą Google Maps programėlę savo telefone, tad greitai pastebėjau klaidą. Nurodžiau vairuotojui teisingą kelią, ir galiausiai pasiekėme viešbutį. Atvykus vairuotojas paprašė šiek tiek didesnės sumos nei buvo sutarta. Po trumpo svarstymo nusprendžiau sutikti – buvau pavargęs derėtis.
Įžengęs į kambarį, iškart ėmiausi tvarkyti daiktus. Kadangi neturėjau jokių dūžtančių daiktų, pakavimas buvo gana paprastas. Sudėjau visus dokumentus, bilietus ir pinigus į vieną vietą, kad ryte lengvai rasčiau. Taip pat peržiūrėjau visus kambario kampus, įsitikindamas, kad nieko nepamiršau. Tuomet ėmiausi ruoštis rytdienos skrydžiui. Patikrinau skrydžio laiką ir įsitikinau, kad niekas nepasikeitė. Nustačiau žadintuvą – visgi keltis reikės beveik 4 ryto.
Prieš eidamas miegoti, dar kartą peržvelgiau savo Indijos nuotykių sąrašą. Nepaisant visų iššūkių ir kartais varginančių patirčių, jaučiausi dėkingas už šią kelionę. Ji buvo kitokia nei tikėjausi, pilna netikėtumų ir kultūrinių skirtumų, bet būtent dėl to ir įsimintina. Guldamasis į lovą paskutinį kartą šiame viešbutyje, jaučiau ir lengvą liūdesį, ir džiaugsmą, kad greitai grįšiu namo. Su šiomis mintimis užmigau, laukdamas rytojaus kelionės.
Stebėti nuo 6:15