Eucharistija: Kristaus kūnas, auka ir simbolis

Nes mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.

Jono Evangelija 6:55

Manau, jog atėjo laikas patyrinėti pačią svarbiausią ir sunkiausiai žmonėms priimtiną temą – Eucharistiją. Juk ne veltui Jėzui bepasakojant apie amžinąjį gyvenimą, apie tai, jog būtent Jis esąs gyvybės medis ir gyvoji duona, žydai ėmė piktintis, ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali duoti mums valgyti savo kūną?!“ (Jono 6:52). Ir šie piktinimaisi, ginčai ir klausimai kartojasi iki šių dienų. Turbūt, jie bus amžini. Bet, manau, geriau ginčai ir klausimai, negu visiškas abejingumas. Neslėpsiu, mane patį klausimai ir atsakymai šia tema glumina tiek teologiškai, tiek tuo, kad ir be manęs yra viskas aprašyta, apkalbėta ir išaiškinta, bet vis vien iki galo nesuprantama. Visgi jaučiu, jog turėčiau apie tai rašyti ir panagrinėti, todėl vertinkite tai, kaip kuklias, eilinio žmogaus, nelabai senai atsivertusio į katalikybę, pastangas įsisavinti ir suprasti, kaip sveiku protu ir širdimi suvokiamą esmę.

Eucharistija

Mūsų mąstysena taikosi prie Eucharistijos, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.

Šv. Ireniejus Lionietis, Adversus haereses

Dar vadinama Švenčiausiuoju Sakramentu, paskutine vakariene, duonos laužymu arba Šv. Komunija. Visi šie pavadinimai kreipia į tą patį neraugintos kvietinės duonos paplotėlį ir vynuogių vyną, kurie, kunigui tariant konsekracijos žodžius, tikrai, ne vien dvasiškai ar simboliškai virsta į Viešpaties kūną ir kraują. Tačiau kiekvienas pavadinimas išreiškia tai skirtingu aspektu. Eucharistija reiškia padėką Dievui. Graikiški žodžiai eucharistein (Lk 22:19; 1 Kor 11:24) ir eulogein (Mt 26:26; Mk 14:22) primena žydų laiminimo maldas, kuriomis – ypač prie valgio stalo – skelbiami Dievo darbai: sukūrimas, Atpirkimas ir pašventinimas. Eucharistinis susirinkimas (synaxis), tai Eucharistija švenčiama tikinčiųjų susirinkime, kuris yra regima Bažnyčios išraiška. Iš esmės tai ir yra Šv. Mišių auka, kurioje nekruvinuoju būdu aukojamas avinėlis, dėl jos renkamės į bažnyčią ir vienijamės su dangiškąja liturgija, aprašyta Apreiškime Jonui. Tai yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma. Kitaip sakant, kai tampama kataliku, tai viskas, maldos, mokymas, disciplina, meditacijos, apaštalavimas ir gerieji darbai veda į Eucharistiją, bei kyla iš jos. Pats Kristus, kartą tapęs kruvinąja auka, paskutinės vakarienės metu, paliko save visiems laikams kaip aukojamąją, nekruviną auką ir tapo aukojančiuoju kunigu.

Šv. Komuniją reikėtų įsivaizduoti, kaip Šv. Mišių, Eucharistijos ar gyvybės medžio vaisių. Priimdami šį vaisų gauname Kristaus dvasios sėklą, puoselėjant ją tinkamai, savo tikėjimu, galime išauginti nemirštančią sielą ir tapti Kristaus broliais, Švč. M. Marijos vaikais, t.y. dalijamės su juo žmogiškąja prigimtimi ir dieviškumu. Tačiau įprasta sakyti trumpai ir paprastai: priimame patį Kristų, su kūnu, siela ir dievyste. Tai neatima mūsų asmenybės, priešingai, sustiprina, subrandina ir suteikia gyvybės. Visi juk gerai žinome palyginimą apie sėjėją? Šv. Komunija būtent ir yra ta sėkla, apie kuria kalbama palyginime!

Tikinčiajam norint priimti Šv. Komuniją, reikia būti kataliku ir malonės būklėje, t. y. jaustis nepadarius neišpažintos mirtinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos turi priimti Sutaikinimo sakramentą. Taipogi turi būti laikomasi Eucharistinio pasninko, bent vieną valandą (patartina tris valandas) susilaikyti nuo bet kokio valgio ir alkoholinių gėrimų. Jeigu Šv. Komunija iš ryto, tuomet patartina, puoselėjant bažnyčios paprotį, laikytis šio pasninko nuo vidurnakčio.

Kai nėra galimybės priimti Šv. Komunijos sakramentiniu būdu arba norint atsitraukti nuo kasdienybės rūpesčių ir aplankyti Švč. Sakramentą, galima priimti dvasiniu būdu. Tereikia širdyje sužadinti troškimą vienytis su Kristumi, pareikšti jam savo meilę ir atsidavimą, tokiu būdu jungtis su visų pasaulyje šiuo metu laikomų Šv. Mišių auka. Tai puikus būdas išsaugoti sakramentinės Šv. Komunijos vaisius ir pasisemti iš jos naujų malonių.

Etiketas

Lex orandi, lex credendi.

Lot.: Maldos įstatymas, tikėjimo įstatymas (kaip meldžiuosi, taip tikiu).

Kai iškyla klausimas, kaip derėtų aukoti Šv. Eucharistiją ir priimti Šv. Komuniją, reikalai pasuka chaotiška linkme. Mes turime labai mažai užuominų Naujajame Testamente, mažai istorinių faktų apie ankstyvąją bažnyčią ir jos praktikas šiuo klausimu. Visgi, viena aišku, tai yra glaudžiai susiję su tikėjimu ir apeigomis (liturgija).

Pasakysiu, kaip stoikas: nori figos (šiuo atveju saldžios nemirtingos sielos), atsakysiu, tam reikia laiko. Kažkas turi pasėti sėkla, medis turi užaugti, sužydėti, subrandinti vaisių ir jį prinokinti. Kaip ūkininkai neaugina derliaus bet kaip, taip ir siela neužauga be tam tikro darbo. Todėl laimingi tie, kurie užsiima šiuo darbu visą gyvenimą. O tokiems atsivertėliams ir palaidūnams, kaip aš, belieka viltis Dievo gailestingumu ir dosnumu, kuris dažnai pykdo minėtus teisiuosius, keldamas šiems pavydą, dėl riebesnio jaučio, dėl gausiau patręštos dirvos, galiausiai dėl vienodo atlygio už skirtingas darbo valandas – amžinojo gyvenimo.

Šiandien turime daugybę Krikščionių tikybos šakų ir denominacijų jose. Vieni neturi Eucharistijos visai ir ilgėdamiesi Kristaus, prisimena paskutinę vakarienę simboliniu būdu, kiti bando priimti Jį į savo širdį dvasiškai ar ezoteriškai, ar dar kaip. Ką čia bekalbėti apie juos, kai pati Romos Katalikų bažnyčia, neįtikėtinai susiskaldžiusi šiuo klausimu. Čia žmonės iš viso nesuvokia kas ir kodėl, tiesiog priima Šv. Komuniją, nes kiti taip daro, arba tiesiog bijo pragaran patekti. Vėl kiti Jį pradangina bendruomenių ratuose. Abejingieji, tarsi paršai, trypia Jį savo kojomis, be jokio susimąstymo ar dėkingumo čiupinėja savo purvinais pirštais. Galima pasakyti vienu žodžiu: baisu.

Taigi, grįžkime prie liturgijos. Daugelis istorikų sutaria, jog ankstyvoje bažnyčioje apeigos būdavo įvairios, bet ilgainiui nusistovėjo į vieną, bendrą formą, vėliau patvirtintą Tridento susirinkimu, kuri, tarp kitko, buvo paskelbta Šv. Mišių liturgija iki laikų pabaigos. Ką tai reiškia mums, gyvenantiems šiandien? Manau, pirmiausia, tai reiškia, kad griauname šventumą, suformuotą per tūkstančius metų. Kai kartojame ką nors kelis kartus, tai tampa įpročiu, tęsiamas įprotis tampa rutina, o tęsiama rutina tampa ritualu, kartojamas ritualas įgauna šventumą. O šiandien, kaip žmonija, bandome griauti kažką, kas buvo teisingai suformuota ir kartota gerokai virš tūkstančio metų, gal ir ilgiau, su potekste, kad turime grįžti prie šaknų. Atsakysiu, kad kvaila grįžti prie šaknų, kurių nežinai, jos giliai įaugusios po žeme, vienintelis būdas prie jų grįžti, tai išrauti medį kartu su šaknimis. Griaudami tokius dalykus, rizikuojame patys prisišaukti pasaulio pabaigą.

Antra, tai reiškia, kad ši liturgija yra tobula tikėjimui, ji pasiekusi brandą ir tobulai tinka sielai auginti. Viskas, nuo krikšto iki paskutinio sakramento joje tarpusavyje harmoningai susiję. Antai tradicinėje krikšto apeigoje, būdavo dedama truputis druskos ant liežuvio. Tai pašventindavo liežuvį išminčiai ir tuo pačiu padarydavo tinkamą Šv. Komunijos priėmimui. Panašiai, kaip kunigams ir vyskupams šventinamos rankos, kad nelinktų į blogus darbus ir būtų vertos Kristaus sėjimui. Tikintieji visuomet priimdavo Šv. Komuniją atsiklaupę, tarsi prie Dievo stalo. Praktiškai šnekant, taip efektyviau ir greičiau, žmonės jaučiasi oriau prie stalo, nei stovėdami eilėse, išsprendžiami ūgių skirtumo sukeliami nesklandumai ir užtikrinama puiki higiena. Be to, kanonų teisėje yra parašyta, kad būtų nuodėmė priimti Šv. Komuniją prieš tai neišreiškus pagarbos ženklo. Klaupimasis ir yra deramas pagarbos ženklas. Tai dera su Dangiškąja liturgija, aprašyta Šv. Rašte. Galiausiai, teisiškai, tai tebėra norma ir šis priėmimo būdas turėtų būti praktikuojamas, net ir Pauliaus VI (Novus Ordo) liturgijoje.

Todėl tikintysis, dalyvaudamas naujojoje liturgijoje, visiškai teisėtai gali pareikalauti kunigo, ar vyskupo (jei prireiks), kad komunija būtų suteikiama kaip pridera, atsiklaupus. Praktikoje, tai dažniausiai reiškia, kad reikės likti truputį po Šv. Mišių. Arba rinktis kitą parapiją. Blogiausiu atveju, aukoti šią neteisybę Dievui ir tenkintis dvasine komunija. Mano kuklia nuomone, už vis geriausia, nors ir ne visada įmanoma, būtų susirasti bažnyčią, kurioje būtų aukojamos Šv. Mišios pagal Tridentinę liturgiją (Ordo Misae).

Stebuklai

Šiandieninė bažnyčia susilaukia itin daug Eucharistinių stebuklų, bet, drįsčiau teigti, jog nesupranta esminio dalyko apie stebuklus. Jeigu žiūrėtume į Šv. Raštą, nuo pradžios iki pabaigos, stebuklai visada ištinka tuos, kurie yra klaidoje, kurie yra silpni tikėjime, kurie nesupranta Viešpaties. Kitaip sakant, jeigu sulauki stebuklo, tai garantuotai kažką darai negerai. Eucharistiniai stebuklai, turėtų būti suprantami, kaip priekaištas: „tai TIKRAI yra Mano kūnas, tai TIKRAI yra Mano kraujas“, elkitės su jais deramai.

Baigiamosios mintys

Galiausiai nesijaučiu giliai supratęs Eucharistijos esmę, nebent tiek, kad joje tikrai sudėta viskas. Paskutinės vakarienės prisiminimas, auka už žmogaus nuopolį, gyvenimas, žmoniškumas, tikėjimas ir dievystė. Mūsų tikėjimas, kiek Kristaus kūnas yra tikras, simboliškas, ar prasimanymas, apsprendžia kiek visi minėti dalykai tampa tikri, simboliniai (apsimestiniai, išoriniai) ar nesvarbūs. Tradicinėje liturgijoje kartais būna malda (intronitas):

Ps. 32, 11 et 19: Cogitationes Cordis eius in generatione et generationem: ut eruat a morte animas eorum et alat eos in fame.

Lot.: Jo širdies mintys iš kartos į kartą, kad išgelbėtų nuo mirties jų sielas ir pamaitintų juos bado metu.

Mes valgome šią duoną su Juo, melsdamiesi Jo širdies mintimis. Tokiu būdu tampame broliais Jame. Tai yra tikėjimo paslaptis. Gal geriau jos giliau ir neatskleisti…

Praeitame rašinyje apie meną gyventi paminėjau dvi bažnyčias, vieną su galinga valdžia, kitą su galinga tiesa. Manau, čia būtų tinkamas kontekstas ją truputį giliau panagrinėti ir paaiškinti, ji kyla iš Šv. Rašto, kuomet mokiniai apsvaigę nuo buvimo su Jėzumi ima jį atkalbinėti nuo mirties, nuo kryžiaus. Jiems nereikia nukryžiuotojo, nereikia sėjimo darbo, jiems gera čia ir dabar, jie linksmi ir apsvaigę nuo malonumo. Todėl Kristus, prieš perduodamas valdžią, pavadina Petrą šėtonu ir liepia „eiti už jo“, ne pats Petras čia turimas galvoje, bet ta minėta dvasia. Šėtonas visada vaikosi valdžios ir malonumų. Tokia valdžia pavergia žmones, paverčia gyvenimą į mirties ir ašarų slėnį. Tikra valdžia turi sekti Kristumi, nes ji yra gaunama iš Kristaus, tarsi šešėlis turi eiti už jo, kad būtų naudinga. Drauge, tai yra nuoroda į bažnyčią laikų pabaigoje, jai nereikia nukryžiuotojo, kryžius čia pavirtęs į abstrakciją arba visai dingęs, altorius virtęs stalu girtavimams, jai nereikia tiesos, ji girta šventųjų krauju ir prakaitu įtvirtinta valdžia, jai svarbu būti kartu ir gerai leisti laiką. Ir lygiai, kaip Romos Imperatorius Neronas fiziškai persekiojo ir žudė krikščionius, taip šios bažnyčios galva atrodys nekaltas, kaip avinėlis, bet turės Nerono dvasią. Jis mėgausis pagoniškomis apeigomis, bendryste su pasaulio galiūnais, bei žudys krikščionis dvasiškai, su netikusia liturgija, neišreiškiančia deramos pagarbos Viešpačiui, neauginančią tikėjimo, bet apipilančią žmogų laikinais malonumais. Jis padės sėti komunizmą pasaulyje. Taip, fiziškai, tai ta pati bažnyčia, bet dvasiškai, tai dvi bažnyčios. Iš tiesų, būtent tokios nuodėmės, daromos iš malonumo yra pačios žalingiausios, turinčios didelį potencialą žalai. Nes tie, kurie nusideda iš pykčio, jaučia jo spazmą, užgniaužiantį valią ir protą, todėl žinosi pasielgę blogai, tuo tarpu tie, kurie nusideda iš malonumo, jaučia puikybę ir apetitą nuodėmei, jie žaloja save, bei visus aplinkui su vis didesniu užsidegimu. Būtent todėl nuodėmės prieš Švč. Sakramentą yra itin niokojančios.

Ką gi, gal iš tiesų artinasi ta paskutinioji valanda, o gal dar ne viskas prarasta. Manau, jog kunigų ir tikinčiųjų elgesys su Eucharistija ir Šv. Komunija ženklina šias dvi bažnyčias. Mes negalime pakeisti bažnyčios įstatymų ar politikos, bet galime laikytis papročių ir tiesos, tokiu būdu ją įtakoti. Galime melstis ir dalyvauti Švč. Sakramento adoracijose. Dėl viso kito neverta pergyventi. Viva Christo Rey.

Nuorodos

Eucharistija: Gyvenimo versmė ir viršūnė

Lietuvos II Eucharistinis kongresas: Švenčiausiasis Sakramentas

XXI Amžius: Tradicijos reikšmė liturgijoje

Carlo Acutis: Miracoli Eucaristici

James Tissot: The Communion Of The Apostles

James Tissot: The Life Of Christ

Cannon Law: Communion in the hand during virus outbreak