Visiems patyrusiems šio tinklaraščio dviratininkams ši kelionė tikriausiai neatrodys kaip didelis iššūkis, gal net ir nedidelį šypsnį veide sukels, bet paskaityti manau bus vistiek įdomu. Taigi, su darbo kolektyvu nusprendėme pasidaryti žygį dviračiais per Neringą, nuo Klaipėdos iki Nidos. Datą, kada keliausime nusprendėme gana anksti, kad kuo daugiau galėtų prisijungti, o ir šiaip paskutinis vasaros savaitgalis labai tiks šiam nuostabiam sezonui uždaryti. Bet viską rimtai derinti pradėjome vėliau, likus maždaug savaitei iki kelionės. Planavome važiuoti traukiniu. Kai pagalvoju, niekad neesu važiavęs traukiniu iki pajūrio, bet antradienį, nuvažiavus pirkti bilietų savaitgaliui, paaiškėjo, kad 8 dviračiai jau nebetilps – viskas išpirkta. O papildomo vagono kažkaip lengvai prikabinti taip pat neišeina. Teko rinktis autobusą. Kiek kainuoja keliauti traukiniu nežinau, bet autobusu kelionė vienam žmogui atsiėjo 16 eurų į vieną pusę. Ir dar važiuoja truputį vėliau nei traukinys, galėjau keltis sau įprastu (žinoma, ne savaitgalio) laiku. Bet keliaujant traukiniu didelis privalumas yra tas, kad gana lengvai gali atsistoti ir pasivaikščioti, nors kelionė trunka šiek tiek ilgiau, apie 5 valandas.
Nors ir suderinome kelionės datą dar vasaros viduryje, paskutinį vasaros savaitgalį galėjo važiuoti tik 8 žmonės. Nedaug, bet kai tai sudaro pusę kolektyvo, tai irgi nėra blogai. O bet tačiau, ankstyvą šeštadienio rytą autobusų stotyje pasirodė tik 6. Kiti, tikėtai, ar netikėtai apsirgo. Ir kaip tik tie, kurie turėjo vežtis savo dviračius, o ne nuomotis Klaipėdoje. Ant autobuso buvo pakabinti 4 dviračiai iš šešių. Kompanijos „Toks“ Neo autobusas pasitaikė pakankamai naujas, ne toks modernus kaip tarptautinių reisų, kur ant kiekvienos sėdynės yra po ekraną, bet turėjo wi-fi, elektros lizdus ir net vandens keleiviams. Dar vienas dalykas kuris nustebino, tai prisijungus prie vietinio tinklo buvo galima pasiklausyti ten esančios muzikos arba lietuviškai įgarsintą filmą pažiūrėti. Šiek tiek nusivyliau, kad neturiu pasiėmęs ausinių. Keturių valandų kelionėje būtų pravertusios. Galėtų taip patobulinti ir senesnius autobusus – investicijos minimalios, o nauda apčiuopiama.
Apie pietus išsilaipinę Klaipėdos autobusų stotyje patraukėme link perkėlos. Apsauginis mums gal kokias 3 minutes aiškino kaip nueiti, bet jau už pirmo kampo buvo ištrauktas išmanusis su navigacija ir dviračių nuomos punktą pasiekėme be jokių problemų. Kai iš anksto klausėme, ar turės dviračių nuomai, gyrėsi, kad turi net 300 dviračių. Ir tikrai, turėjo tikrai daug vienodų dviračių. Tad pasirinkimas buvo nedidelis, abiem žmogeliams teko imti po miesto dviratį, kuris tikrai nėra skirtas tokioms distancijoms minti. Prie perkėlos taip pat buvo daug žmonių. Sutikau net seniai matytą draugą, kuris taip pat ruošėsi minti iki Nidos ir atgal. Nors persikėlus greitai visi išsivaikščiojo ir likome pietauti beveik vieni. Tik dar vienas perpildytas keltas po truputį artėjo į mūsų pusę.
Pasistiprinę sėdome ant dviračių ir patraukėme savo tikslo link. Pirmieji kilometrai buvo lengviausi, mynėsi kažkaip visai lengvai, tai visą laiką palaikydamas vienodą tempą Juodkrantę pasiekiau šiek tiek anksčiau ir turėjau puikią progą ištiesęs ir užsikėlęs kojas ant dviračio šiek tiek pailsėti. Pėsčiųjų žygiuose kojų pakėlimas į viršų visada padėdavo. Gaila, bet tai dar ne pusiaukelė. Sėdę ant savo žirgų kelionę tęsėme toliau. Kilometrai iki Preilos sukosi lėčiau. O ten jau nusprendėme, kad laikas ko nors užkąsti, nes nors ir liko nedaug, bet papildoma energija tikrai nemaišys. Taip sustoję pirmoje pamatytoje kavinėje skaniai suvalgėme šaltibarščių ir dar šiek tiek pasimėgavę poilsio akimirka patraukėme toliau. Ir nuvažiavome ne ten! Atsidūrėme prie kelio į Nidą, skirto tik mašinoms. Ten net ženklas, draudžiantis dviračių eismą buvo uždėtas. Jei ne tas ženklas, būčiau tikrai važiavęs tuo keliu, nes dviračių takas daugelyje vietų buvo tiesiog nesulyginamas su keliu mašinomis – senas, ištrupėjęs, pilnas duobių ir įvairių nelygumą. Jau nekalbu apie kalniukus, kurie reikalauja papildomų jėgų. Juk dviratininkams visai nesunku užkilti į kalniuką, nuo jo nusileisti, o tuomet kilti į dar vieną. Taip pailginę savo kelionę papildomais 4 kilometrai vėl įvažiavome į dešimtą dviračių taką ir patraukėme Nidos link. Nors tai ir buvo patys sunkiausi kilometrai kelionėje, bet takas pasirodė pats geriausias – plačiausias ir lygiausias. Po 7 valandų važiavimo dviračiu pagaliau privažiavome Nidą. Keturgalviai kojų raumenys degė, o dviračio sėdynė atrodė kaip didžiausias priešas. Laimei, poilsio namai „Smiltelė“, buvo visai šalia ir nebereikėjo važiuoti kažkur į kitą pusę. 60 kilometrų kelionė baigėsi. Net kojos nustojo degti, kai gavo akimirką poilsio lygioje vietoje. O po gero dušo teliko atstatyti energijos lygį organizme. Pasirodo net ir šiame kurortiniame miestelyje tą galima padaryti neišleidžiant dešimčių eurų. Visi alkani kaip vilkai ėmė tai, ko akys norėjo, visai negalvodami apie pilvus. Kuršio porcijos pasirodė ne tokios ir mažos, tad kai kuriems net kilo problemų viską suvalgyti. Ypač riebų maistą, kuris po tokios kelionės nebuvo pats geriausias pasirinkimas. Tai naktį pastebėjome beveik visi. Miegas buvo ne itin kokybiškas.
Na o sekančią dieną, pagal pirminį planą turėjome parminti atgal. Kai kurie buvo įvertinę savo jėgas iš anksto ir jau turėjo kelto bilietus į Klaipėdą, likę tą padarė vos atvažiavę į Nidą. Nors po nakties jau nebuvo taip blogai, kaip tik atvažiavus (bent jau man), bet vienam važiuoti kažkaip nesinorėjo, ypač prisiminus ne itin kokybiškas dviračių takų atkarpas. Tad gavome papildomo laiko pasidžiaugti šiltu jūros vandeniu. O pakankamai naujas keltas turėjo net atskiras vietas dviračiams. Na bet ir kaina nemaža – 10 Eur už dviejų valandų kelionę iki Klaipėdos.
Tuo mūsų kelionė ir baigėsi. Šį maršrutą įveikti tikrai verta, kelias eina ir per miškus, ir prie kopų. Šviečiant saulei kai kuriose vietose tikrai karšta minti, bet taip būna ne visą maršrutą. Tik šiek tiek gaila, kad dviračių takas nėra toks geras kaip kelias automobiliams.