Kelionė artėja į pabaigą

Šeštadienio rytas, kylame gana anksti. Jėgų mynimui nesijaučia, gal atsisėdus ant dviračio bus kitaip. Vakar, pasidžiaugę Kolka grožiu, išvykome namų link. Pūtė palankus vėjas, todėl skriete skriejome 30–40 km/val. greičiu (vietomis ir 50 km/val. buvo) ir pasiekėme Ventspils laikrodžiui neišmušus trečios valandos. Kelias kaip ir vakar labai saulėtas, nė menkiausio pavėsio – labai sukaitome. Nutarėme užkąsti kavinėje, kur valgėme dienos pietus (5 Lt monetos dydžio kepsnį), bet buvo skanu. Paskiau apsipirkome užkandžių ir vandens „Maximoje“ ir patraukėme į miesto parkelį ilsėtis. Įsitaisę po liepomis kiek nusnaudėme. Karščiui atslūgus, apie 19 val. judėjome toliau. Noris sutaupyti dieną nuvykstant į Pavilostą ar bent Jurkalne.

Važiuoti vakare gana malonu, gaivus oras vėsino įkaitusį kūną, saulužė pamažu leidos jūros link, todėl medžiai metė savo šešėlius ant kelio. Visgi lengva nebuvo, nuovargis darė savo. Bevažiuojant vėl trūko stipinas, tačiau keitimo įgūdžio nestigo ir neilgai trukus vijomės kitus du kelio brolius, kurie kaip reikiant spėjo nutolti. Pavijome prie Jūrkalnės, kur nusprendėme sukti į pirmą pasitaikiusią stovyklavietę.

Pastaroji – pilnut pilnutėlė (ko gi tikėtis penktadienio vakarą?), tačiau mus, išvargusius dviratininkus, dar priglaudė į kamputį. Vakarienei suvalgėme chalvos, datulių, vienkartinės sriubos ir išgėrėme arbatos. Tada griuvome miegoti. Dabar rytas, iki Palangos 145 kilometrai. Jei mintume kaip vakar, tai pasiektume ją šiandien vėlai vakare. Dar traukia apsistoti Rucavoje ir sekmadienio rytą į Palangą, autobusą ir namo… O gal nuo Palangos minti į Kauną? Tai tokios abejonės, matysma, kaip čia gausis.