Penktasis kelionės rytas

Esame apsistoję gan šaunioje stovyklavietėje, apie 15 km už Ventspils. Yra visi patogumai: dušai, tualetas, gera virtuvėlė, pilna visokių indų. Siūlomos malkos laužui ir griliui. Antrąkart apsilankantiems taikomos nuolaidos. Įsikūrusi miškelyje, 400 m nuo jūros, todėl oras taip pat nuostabus, gaivus. Kai pagalvoji, stovyklavimas gamtoje kažkur prapuolė. Visur pilna įrengtų stovyklaviečių. Atvažiavai, kelis pinigėlius sumokėjai ir prašau: visi patogumai, jauskis kaip namie 🙂

Atmynėme čia vėlų vakarą, įveikę 96 km (kelionės bendro atstumo apie 280 km). Ant kojų ir rankų jaučiasi įdegio perštėjimas, o raumenukai tokie pavarginti. Tačiau esame visai netoli kelionės tikslo. Šiandien turėtume pasiekti Kolka. Jeigu kelias iki Kolkos bus panašiai geras, kaip iki Ventspils (lygus, miškingas, su vaizdu į jūrą), tai nusimato maloni ir trumpa kelionė. Ko gero turėsime kiek laiko ir pasidairymui po šį gamtos kampelį.

Tiesa, pakeliui į Ventspils pravažiavome tokį nedidelį miesteliuką, pavadinimu Jurkalne. Jame stabtelėjome pietų. Paplūdimys labai malonus, su aukštais skardžiais vietoje kopų. Vaizdą sunku ir apsakyti. Žvelgiant į tolį, matyti ilga miškų linija, besitęsianti kiek tik užmato akis. Kaip reikiant pasistiprinome, pasideginome, pasimaudėme šaltutėliame jūros vandenyje ir vėlei leidomės į kelią.

Važiavome, galima sakyti, kiekvienas sau patogiu greičiu. Jau nebe būryje, kaip iki šiol. Toks važiavimo būdas turi privalumų, kadangi žmogus, mindamas savu tempu, mažiau pavargsta. Tiktai ramybės mažiau, atsiranda šioks toks nerimas dėl paliktų bendražygių. Gal kas dviračiui atsitiks, ar kokios medicininės pagalbos prireiks. Laimei, viskas baigėsi gerai, atsiplėšę kas 10–20 km stodavome ir palaukdavome kitų.

Šitaip atvykome į Ventspils, kur pamėginome apsistoti mieste esančioje stovyklavietėje, tačiau kainos – siaubingai didelės. Vietoje to, skaniai papietavome kavinėje ir patraukėme tolyn Kolkos kryptimi. Prieš išvykstant iš kavinės mus dar spėjo užkalbinti toks latvis iš Rygos, kuris buvo susidomėjęs mūsų kelione. Apskritai, kelyje tarp Liepãjos ir Venstpils sulaukėme nemažai dėmesio. Tikriausiai dėl pakrautų dviračių ir vėliavų.

Iš Venstpils vedė nuostabus dviračių takas. Ilgas, labai lygus, einantis pamiške. Tikrai 10 balų už tokį taką. Juo beskriedami užmatėme vietikę prie ežero. Tiesiog lieptas ir meldų takas iki saulėlydžio. Pataikėme pačiu laiku – regėjome nuostabų saulėlydį. Praminiau šią vietą „Saulės keliu namo“. Sprendžiant iš paliktų šiukšlių, ne mes vieni mėgavomės šia vieta. Apskritai, gali būti, jog tai pats gražiausias miesto kampelis.

Galiausiai, būdami jau visai netoli stovyklavietės, aptarinėjome meškos tikimybę. Na, ką darytume, sutikę šį gyvūną? Ar pavyktų nuo jo pabėgti dviračiu? Pasak Vikipedijos, „Lokiai dažnai juda nerangiai ir lėtai, bet prireikus gali bėgti 50 km/val. greičiu“. Nusprendėme, jog lepečkojų geriausia išvengti 😉