Tamsus miškas, tai labiau metafora, negu realybė. Kuomet gyvenimo žvilgesys prislopsta ir viskas aplinkui aptemsta, o aiškus kelias tarytum išnyksta, bei prasmė atsitraukia, tai iš ties panašu į tam tikrą klaidžiojimą. Rodos prošvaistė trumpam prasišviečia ir tai viena, tai kita kryptimi pavilioja, o iš tiesų tiktai ratais vedžioja. Tuomet norisi trumpam sustoti, susitelkti savyje ir kažką sukurti, nes tik taip iš žemės tamsos užgimsta viltis, tik taip numaldomos širdies aistros ir atrandama vidinė laisvė. Apie tokią kelionę tebus šitas pasakojimas.
Plėšikų padangtėse apstumas,
ir jie drąsiai erzina Dievą,
nors jis yra davęs visa į jų rankas.
Paklausk gyvulius, ir jie pamokys tave,
ir dangaus sparnuočius ir jie pasakys tau.
Kalbėk žemei, ir ji atsakys tau,
ir jūros žuvys pasakos.
Kas nežino, kad viešpaties ranka yra visa tai padariusi?
Jo rankoje kiekvieno gyvojo siela
ir visos žmonių giminės dvasia.Jobo 12,6-10
Gyvenant šiuolaikinėje visuomenėje šios Jobo knygos eilutės turėtų ne vienam būti arti širdies. Apstu ramybės plėšikų, beatodairiškai užkraunančių ar projektuojančių savo problemas kitiems, skleidžiančių nepasitenkinimą kuo nors, nedėkingų Dievui ir žmonėms. Net ir be jų reikalas veja reikalą, nuvargina ir nuskurdina. Nejučia ir pats, žmogus, tokiu plėšiku pasidarai. Viena išeitis atsitraukti į kūriniją, nieko iš jos nesitikint ir neketinant jos kaip nors pertvarkyti, bet tiesiog leidžiant jai pačiai kalbėti apie kūrėją. Būtent tuo žmogaus rankų nepaliesta gamta yra vertinga, viskas čia laisvai sutvarkyta, viskas harmoningai kažkaip sugyvena. Jeigu kur nors dar galima savo šalyje šitai atrasti, tai miške. Tik čia gamta dar gali laisvai sau kalbėti.
Bet pirmiausia ji privers savo paties širdį pažinti. Kaip yra sakęs, amžinatilsį popiežius Benediktas; Žmogus gali būti materialiai neturtingas, tačiau jo širdis gali būti pilna godumo turtui ir iš jo kylančiai valdžiai. Vien tai, kad jis gyvena su pavydu ir godumu, rodo, jog širdyje jis yra vienas iš turtingųjų. Jis nori pakeisti gėrybių pasidalijimą, kad pats galėtų perimti anksčiau jiems priklausiusią padėtį.
Šias širdies ydas stebėtinai neblogai įkūnija visokie gamtos „kipšiukai“, tai iliuzijos įžiūrimos pūvančiuose kelmuose, virtuolių kamienuose, susirangiusiose šaknyse, medžių drevėse ir kituose natūraliose ir ne visai gamtos formose. Pastebėti jas ir sutapatinti su savo paties ydomis gali būti visai smagus užsiėmimas, leidžiantis įdarbinti vaizduotę ir pamatyti rezultatą, kur nuveda šios vidinės pabaisos. Štai, pavyzdžiui, turtuolis, pūvantis nuo neišsenkančio pinigų upelio:
Atsitvėręs, apsilaužęs sau šakas, be atžalų, tarytum mumija, kur syvus sau pačiai tiktai kaupia. Kol galiausiai supūva, suyra ir pats maistu tampa. Štai eglyno siena, kuria nuo kitų atsivėręs galiu sau vienas gyventi, kitiems čia užeiti neleisiu. Tik paskui pats ar išlįsti pajėgsiu?
Bet ne viskas čia juoda ir balta it kokiam beržynėly. Kol visokie kipšai sau slypi šešėliuos, šviesa po mišką laisvai vaikštinėja.
Ją galima sekti ir tarytum pasaką kokią skaityti. Iš viso chaoso išsirinkus ką nori apšviečia, spalvomis padabina. Antai švyti krūmas, nelyginant Mozei žadantis laisvėn išvesti.
Kitur, štai, daili sąmana savo žaliaisiais kerais spinduliuoja, saulėje žaižaruodama, o pavėsyje orą gaivindama vadina prisėsti, trumpai pailsinti akį.
Nuo smilgos ant smilgos šviesa žaviai šokinėja, taip žvilgesiu padabindama properšos pievą. Joje šokį sušoka ir grakštus uogienojas. Ir ant kelmo sužėri sukritę spygliukai.
Tyliai, be garso apreiškia ji viską. Žmogus, tačiau, žudydamas tylą pražudo ir Dievą. Negana, lygtai, būtų kasdienio tauškesio, apsikrauna dar prietaisais, telefono nenustoja tapšnoti. Net ir miške būdamas nelengvai sugrįžta į tylą. Štai žėri ledo žvaigždutės, štai skleidžiasi šviežias lapelis ir auga ant kelmo tas baltas grybelis. Kas turi akis, stebuklą pamato.
Ir ne veltui, juk dvejos jos duotos, kaip ausys, kaip kojos ir rankos. Du kart daugiau pažiūrėti, du kart ilgiau paklausyti, du kart padirbėti, o tada jau kalbėti. O kalbėjimu maldą pamėgti. Į mišką ne visuomet atsitrauksi, bet maldoje visad tvirtovę surasi.
Iš tiesų vidinę laisvę būtina ginti ir jai tvirtoves statytis, nes tik ji gali įveikti šiandienį pasaulį niokojančią korupcija, godumą ir kitas negandas. Šią laisvę galima rasti tik tada, kai Dievas tampa mūsų turtingumu; ją galima rasti tik kantriai aukojant kasdienes aukas, kuriose tarsi išsivysto tikroji laisvė. Kelią į šį tikslą mums nurodo Karalius: Jėzus, kurį šloviname Verbų sekmadienį, kurio prašome, kad jis mus palydėtų į savo kelią.
Šiuo keliu einant šešėliai nedingsta, bet horizontas nušvinta. Ir visas pasaulio purvas nebegali paslėpti žmoguje žibančio aukso.
