Peizažai, miestovaizdžiai ir gatvės fotografijos surinktos šiame albume, tai gražios akimirkos išnyrančios iš pilkos, miglotos kasdienybės. Iš tiesų smagu, kai gyvenimas leidžia keliauti po žėrinčius spalvotus kraštus ir mėgautis kasdienės rutinos netemdoma šviesa. Viskas tuomet nauja, nepažįstama, įdomu ir gražu. Tačiau ir ne sava, nestabilu, gerai nepažįstama, tarsi slenkantis smėlis po kojų pirštais, ilgai netrunka prabėgti. Nėra kaip pajausti šaknų, nėra tvirtos žemės, ant kurios galima tvirtai atsistoti ir pasakyti: aš čia gyvenu, tai mano šalis, tai mano miestas. Nors ir per daug čia būna šaltų, slogių, ūkanotų dienų. Nors visos gatvės daugybę kartų pramintos ir neįdomios. Nors tie patys žmonės įgrysta ir norisi kartais prasmegti. Dažnai ir tos gyvenimo spalvos išblunka. Visgi, tai mano miestas, aš čia gyvenu, ir kartais regiu, kaip tinkamos saulės nutviekstas suspindi žaviu sidabru.
Šioje nuotraukoje žavingai krintanti šviesa pušų viršūnėse tarytum atkartoja sidabru žėrinčio Nemuno vingį, upėje matyti ir šioks toks atspindys, trumpam sustabdantis dėmesį prie gerai apšviestos krantinės. Manau, kad geras peizažas turėtų, gal net ir privalėtų turėti užstingdyto judesio elementų, idant vaizduotė turėtų galimybę visą šį gamtos šokį atstingdyti ir išjudinti. Taip ir čia galima jausti ramią Nemuno tėkmę, pušų šokius pučiant linksmam vėjeliui. Gal būt šių miškų glūdumoje vaikštinėja žmonės, bėgioja gyvūnai. Svarbiausia susimąstyti, kiek nedaug jau beturime vietų, kurių nedarkytų kokie nors žmogaus statiniai, būtent tai apreiškia mūsų šalies turtą ir skurdą.
O štai čia, tarytum kokia valtele, plaukiantis žiūrovas išvysta vorele išsidėsčiusius Kauno senamiesčio bokštus. Krantine įvairiomis kryptimis juda žmonės, kas važinėjasi dviračiu, kas maloniai vaikštinėja, kas kur nors skuba savo reikalais. Saulės spinduliai atsimušdami į Nemuno paviršių sukuria malonų priešakinį foną, kurį dar padailina įvairios Nemuno srovės ir bangelės. Vienas iš malonių Kauno senamiesčio bruožų, kad jis darniai įsilieja į supantį gamtovaizdį. Tai jau trapus grožis. Tikras kaunietis žinos, o ir šioje nuotraukoje jau galima įžiūrėti, stiklinės, gelžbetoninės ir bjauriai, pirma laiko aprūdijusios moderniosios architektūros vėžį. Už šių akiai malonių fasadų jau slypi tokie gana siaubingi pastatai, kaip Jėzuitų mokykla, krepšinio namai, Marijos Radijo pastatas, modernūs daugiabučiai. Negana to, aplink negailestingai dygstantys negražūs naujų gyvenamųjų namų kvartalai, bei planuojami Čiurlionio koncertų rūmai (nuo kurių baisumo M. K. Čiurlionis tikriausiai grabe apsiverstų) greitai visai nebeleis džiaugtis harmoningu Kauno miestovaizdžiu.
Bet kol kas vis dar verta minutei stabtelėti Aleksoto apžvalgos aikštelėje ir žvilgtelėti į besišypsantį saulės laikrodį, Švč. Mergelės Marijos Į Dangų Ėmimo (Vytauto) bažnytėlę ir Kauno arkikatedrą baziliką, tarsi kokį Nojaus laivą prišvartuotą šiame laikinajame uoste. Tolumoje riogsantys sovietiniai baisuokliai negali užgožti šių akiai malonių pastatų grožio, kurio fone zuja miestiečiai. Iš tiesų miestiečiai mėgsta minti pedalus, o kur gi nemėgsi, kai čia šitiek visokių takų ir takelių yra. Yra ir kur valandėlei prisėsti, šiek tiek atsikvėpti.
Štai nepažįstamas žmogus sėdi sau ant suoliuko su Vaižganto skulptūra. Pro šalį eidamas fotografas pastebi panašumą tarp Vaižganto ir nepažįstamojo. Čia kyla etinė dilema, nešiotis šį kadrą vaizduotėje ar realizuoti fotografijoje? Būtent dėl šio momento, kiekviena gatvės gyvenimo nuotrauka neša tam tikrą moralinį, sąžinės svorį ir iš to tam tikrą fizinį barjerą prieš paspaudžiant mygtuką. Žinoma, mieste pilna visokių kamerų, kurios ir taip įvairiais tikslais fiksuoja žmones. Fotografas tą daro tiesiog dėl meno. Taip pat būtų galima prieiti ir atsiklausti, bet tuomet kadras jau būna surežisuotas ir suvaidintas, prarandama autentiška akimirka.
Gatvės fotografija įdomi keliais aspektais, pirmiausia tuo, kad leidžia išreikšti mintį, emociją ar tiesiog padaryti menišką, malonią akiai nuotrauką panaudojant visiškai atsitiktinius, nieko neįtariančius žmones, ir juos supančią aplinką. Paskiau ir dokumentikos aspektu, jeigu nepersistengta su menine išraiška, tai šie gatvės kadrai su laiku gerėja, kaip senas vynas. Praturtina mūsų gebėjimą pažvelgti į praeitį, įvertinti tam tikrus pokyčius aplinkoje ir visuomenėje, ar tiesiog maloniai prisiminti kaip gyvenimas vyko anksčiau. Šiuo aspektu, gatvės fotografijos, mano manymu, itin gerai dera su natūraliu, stipriai neapdirbtu ir meniškai neperspaustu peizažu. Išeina tarsi darnus tandemas, vienas leidžia žvelgti plačiai, o kitas konkrečiau.
Menine prasme šis kadras gana aktualus nūdienai. Jame matyti, kaip mūsų dienų žmogus įnikęs į ekraną, užsikišęs ausis ausinėmis ir apsikarstęs baterijomis visiškai, rodos, nekreipia dėmesio į aštrų, beveik priekaištaujantį žvilgsnį žvelgiantį iš praeities. Ir jei anksčiau jėga, smurtas ir prievarta mėgindavo atgrasyti žmones nuo vertybių, tai šiandien vertybės tiesiog netenka svarbos dėl malonių patogumų. Tačiau laikas nelaukia, galvą dabina sidabras, kojos vis dažniau prašosi poilsio, o rankos be tapšnojimo daugiau nieko negali. Dienos už Vaižganto žvilgsnį piktesnės.
Kaip jau minėjau, dėka fizinio ir moralinio barjero, kurį tenka įveikti prieš kiekvieną gatvės kadrą, šis fotografijos žanras, bent man asmeniškai, pats sunkiausias ir nemaloniausias fotografuoti. Tačiau auksas slypi ten, kur sunku prisibrauti. Ir laikui bėgant, tas sunkumas, ir valandos praleistos mindžiojant gatvės grindinį, greitai išnyksta, o pavykę kadrai su laiku vien tik gerėja. Tikriausiai taip ir su kiekvienu geru darbu yra. Kas sunkiai dirba dėl gero, tai sunkumas išnyksta, o gėris pasilieka ilgam. Ir atvirkščiai, kas daro piktą dėl malonumo, tai malonumas greitai pranyksta, o blogis ilgam pasilieka.
Šį ekonomikos dėsnį gana gerai atspindi šios dvi, tarpusavyje nesusijusių vaikų nuotraukos. Iš tiesų žavi, kaip tuščioje gatvėje kiemo draugai sugeba parduoti moliūgą. Kita vertus, laimės ekonomika regima dešinėje, jau yra tarp vaikų šiek tiek pamirštas menas. Gal ir gerai, juk ši trumpa, bet didelė laimė apmokama charakterio kaina. Tačiau gyvenimas prieš akis, dar bus laiko charakteriui užgyventi. Kas žino, kur tie vingiuoti takeliai nuves.
Kol gyvenimo takai, paslaptingai vingiuodami, palieka nežinomi, pasaulio takai gana aiškūs. Smagu pasivaikščioti prie Kauno marių, galima mėgautis pušynų takeliais, stebėti mariose buriuojančius laivus, gėrėtis nuostabiais saulėlydžiais.
O kai saulė ima leistis už Pažaislio vienuolyno bokštų, laivai ir laiveliai skuba į uostą. Kas traukia už burių, kas spaudžia pedalą, o kas denyje riogso.
Trumpam išlindusi nusileidusios saulės žara, rodos, ima teptuką ir viską išdažo. Dangaus padangtė, debesys ir debesėliai, ramus marių vanduo, viskas aplinkui sužėri puikiomis spalvomis. Netrunka šį grožį paglemžti tamsa, bet su saule pakils ji vėlei ryte ir išblykš tada jos darbai dienos šviesoje. Pagalvojus, su žmogumi panašiai juk yra. Trumpi jo darbai. Kas atsiduoda į tamsą – išnyksta, kas eina į šviesą tarytum išblykšta, pasidaro neryškus, o vis gi pakyla ir leidžias su saule drauge.
Po alinančio dienos karščio seka šilta vasaros naktis. Mieste tvanku. Prie upės gaiviau, o viduryje Nemuno labai gaivu. Iš vien su vandens srove dvelkia silpnas, bet malonus vėjelis. Ant vandens atsispindi naktinio miesto šviesos, gatve praūžia vienas kitas automobilis, tolumoje tarp nykių pastatų švyti Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčia. Būtent ši emocija, paremta dviem mažais žmogeliukais viduryje Nemuno, yra kertinis šio kadro akmuo. Paradoksalu, jog pačioje fotografijos aušroje, fotografai labai niršdavo ant visokių tokių mažų žmogelių netyčia įbėgusių jiems į paveikslą. O vis dėl to, šios mažytės žmogiškos figūros gali labai praturtinti peizažą. Ir aš, nutraukinėdamas šį kadrą, jų nepastebėjau, o išėjo gana įdomus naktinio miesto gyvenimo fragmentas.
Kas turi įvykti – įvyksta. Kažkada juk turi ateiti žiema. Vėstantis oras, jos pirmas šauklys, trimituoja, tada sukyla migla ir lapai nuo medžių nukrinta. Ruduo, kaip ta vakaro saulės žara, laikas ypatingai gražus, kurį paskui žiema pasiglemžia. Ir tenka pavasario laukti, kaip tos ryto aušros pasiilgti. Sunkiausias tai metas, šalta, nyku ir tamsu. Jei tik galėčiau, išskrisčiau, kaip paukštis į kraštus šiltesnius. Bet tenka žiemoti štai čia. Tačiau ir tamsiausias laikas, geriau pažiūrėjus, ne toks ir baugus. Kartais netgi gražus. Gal ir tikrai, norėti, kad viskas vyktų, kaip vyksta tegali tik sveikas žmogus.
Anksčiau ar vėliau viskas atšyla, vanduo vėlei teka, gamta sužaliuoja. Kartu ir jausmai pakylėti atgyja. Rodos esi arčiau debesų. Viskas vėl nauja, vėl lengva, gražu.
Kaip ir šis vaizdas, toks įprastas, bet drauge ir pasikeitęs, naujas, bet keliantis įvairiausių prisiminimų. Pro langą šį Neries vingį nuolat regėdavau vaikystėje, paauglystėje ir vėliau, kol gyvenau Domeikavoje. Čia visai nematyti žmonių, bet man, šiuo atveju, tas geriau tinka. Galiu matyti save brendantį per Nerį į kitą krantą, einantį žvejoti, besibastantį sodų gatvelėmis, važiuojantį šiuo keliu namo ir kopiantį į šį kalną, nuo kurio daryta nuotrauka, atsisukantį vis pasigrožėti šiuo vaizdu, kuris nuolat kinta, bet vis toks pats išlieka. Panašiai, kaip ir Kaunas.
Gražios nuotraukos, geri pamąstymai 😉