Kelionė iki Myazaki, kaip ir planuota, užtruko apie 3 – 4 valandas. Pamatęs, kad nakvynės namai įsikūrę visai netoli oro uosto, nusprendžiau šiek tiek sutaupyti ir traukiniu atvažiuoti į oro uostą, o tuomet apie 15 minučių paeiti pėsti. Šiaip šiomis dienomis suvaikštau kur kas daugiau, bet tempiant lagaminą ne visada lygiu asfaltu prakaitas išpylė gana greitai.
Vietinė stotelė su vietiniu traukiniu
Gavau erdvų privatų kambarį su lova ir televizoriumi. Jei vieta nebūtų tokia nuošali, būtų vienas iš geresnių variantų, nes pastatas pastatytas visai neseniai. Galėdamas naudotis vietiniais traukiniais nemokamai iki dienos pabaigos, palikęs nereikalingą svorį patraukiau atgal link oro uosto traukinio. Dar buvo tik apie 4 vakaro, o ir pietų nieko normaliai nebuvau valgęs, tai norėjosi pasistiprinti ir aplankyti centre esantį parką. Ir nors mieste šalia stoties buvo prekybos centras, bet užmatęs greito maisto užkandinę visai skaniai pavalgiau ten. Tik parkas visiškai nepaliko jokio įspūdžio. Gal dėl to, kad beveik neapšviestas. Vienintelis ten buvęs įdomus dalykas buvo Japonų (tikriausiai) gaminta raketa.
Didelio įspūdžio nepalikusi raketa miesto parke
Taip dar šiek tiek pasivaikščiojęs po miestą ir nusipirkęs maisto pusryčiams patraukiau atgal. Per daug neskubėdamas grįžti apžiūrėjau vietinį oro uostą, kuris, nors ir nedidelis, pasirodė didesnis ir gražesnis nei Vilniaus. O ant stogo įrengta terasa dar ir lėktuvus leidžia stebėti. Tik tamsoje ne itin matėsi, tai per daug ten ir neužsibuvau. O grįžęs pastebėjau, kad visgi prisitrynė nedidelės pūslės ant poros pirštų. Bet tokios, kurias būtų sunku pradurti, nes oda gana stora, o pūslės nedidelės. Na ir einant ne itin jaučiasi, tik tam tikru kampu. Tai per daug nesijaudindamas nieko ir nedariau.
Oro uosto terasoje galima ne tik iš toli lėktuvus stebėti
Sekanti diena pasitiko su baisiai stipriu vėju. Net prie saulės ir 20 laipsnių šilumos užsidėjau striukę. O pamatęs vieną vyruką einant su statybininko šalmu pamaniau, kad tai išties gera mintis. Žinodamas, kad autobusai važiuoja nedažnai, iš anksto pasižiūrėjau maršrutą ir labai apsidžiaugiau, kai google maps parodė, kad reikiamas autobusas važiuos visai šalia. Bet išėjęs radau stotelę tik į kitą pusę. Likau visiškai nesupratęs, kaip čia taip yra, tai nusprendžiau laukti kitoje gatvės pusėje tiesiai prieš tą stotelę. Bet dideliam mano nusivylimui pralaukus daugiau nei 10 minučių, niekas taip ir neatvažiavo. Susinervinęs atnaujinau maršrutą ir patraukiau link toliau esančios stotelės. Bet čia autobuso teko laukti beveik valandą laiko. O ir pralaukus šis laiku neatvažiavo. Visai kaip Lietuvoje – yra laikas, bet autobusai važiuoja bet kada. Na, bet nors ir vėluodamas, bent jau atvažiavo. Tik kelionė iki už miesto esančio lankytino objekto kainavo beveik 600 jenų. Labai tuo nustebau – išties didelė kaina.
Unikalus per amžius bangų išskalautas reljefas aplink salą
Aoshima sala pasirodė išties įdomi – aplink ją beveik linijomis iškilęs akmenų takas. Gal tiksliau, daug takų, vieno šalia kito, bet gražiai susijungusių. Nebuvau dar matęs nieko panašaus kitur. O šarmo dar pridėjo beveik uraganinis vėjas, kartais verčiantis iš kojų. Visai nenustebau saloje radęs tarp medžių pasislėpusią šventyklą. Tarsi maža rami oazė, apsupta palmių ir kitokių subtropinių augalų. Jei ne Japoniška šinto šventykla būčiau pasijutęs kaip kokiuose Maldyvuose. Iš pradžių dar galvojau, gal visą salą apeiti, bet dėl to didelio vėjo ir tako nebuvimo šios minties atsisakiau. Kaip ir pasivaikščiojimo taku šalia paplūdimio. Užteko vieno karto, kai net sustoti ir užsimerkti turėjau, kad smėlio į akis neprikristų. Bet ko neatsisakiau – tai pasivaikščiojimo visai šalia esančiame nedideliame botanikos sode.
Šalia šventyklos aptiktas kriauklų kalnas. Matyt neša sėkmę 🙂
Taip viską apėjęs grįžti nusprendžiau traukiniu. Bet mano didžiam nustebimui sekantis turėjo atvažiuoti tik po maždaug pusantros valandos. Panašiai ir su autobusais – atrodo jie čia važinėja išties retai. Tad turėdamas laiko pavalgiau naminio kario su ryžiais (gal truputį skaniau nei gamyklinis, bet didelio skirtumo nepajaučiau), ir mėgavausi ramuma šalia esančioje stotyje. Jaučiausi kaip kaime, kai vaikystėje karštą vasaros dieną kur nors sau ilsėdavausi besimėgaudamas gamtos garsais. O atvažiavus senam dyzeliniui vieno vagono traukiniui pamačiau, kad ten net linija neelektrifikuota. Visiškas kaimas. Nors pačiame Myazaki mieste gyvena apie 410 000 gyventojų.
Labai ne Japoniškas monumentas
Toliau nusprendžiau aplankyti kitame miesto gale esantį parką. Ir jau buvau beveik atsisakęs šios minties, bet baisiai vėluodamas atvažiavo reikiamas autobusas. Išties džiaugiausi, kad čia, kitaip nei Kagoshimoje, autobusuose veikė mano Fukuokoje įsigyta viešojo transporto kortelė. Pats parkas pasirodė daugiau kaip takų rinkinys kalnuose su šen bei ten esančiu įdomesniu objektu. Vienas iš jų – toks tarsi senovinis obeliskas. Labai primenantis objektą iš kokių majų laikų, ar senovinės šventyklos Meksikoje. Dar norėjau aplankyti apžvalgos aikštelę, bet dėl neaiškaus žemėlapio ir sparčiai artėjančios tamsos, teko pasitenkinti pro plyšius besimatančia miesto panorama iš šiek tiek aukštesnės vietos. Ir dar minties, kad iš šio krašto reikia grįžti kuo greičiau, nes susidarė įspūdis, kad autobusai skirti tik pensininkams ir važiuoja tik dienos metu. Bet galėjau taip labai ir neskubėti. Nors vėlgi, einant link tos aikštelės, net nežinau ar geru keliu, žmonių jau nebebuvo.
Miestas iš šiek tiek aukščiau. Su jau beveik pražydusiomis sakuromis.
Žinodamas, kad ryte neturėsiu laiko, prieš grįždamas užsukau į vietinį prekybos centrą pasiimti maisto pusryčiams. Apsidžiaugiau ten radęs dar veikiantį Okonomiyaki restoraną. Tiksliau užkandinę, o ne restoraną. Ir po to nuolaidų maisto produktams. O grįždamas autobusu sužinojau, kad kaina iki oro uosto beveik tokia pati kaip ir traukiniu, apie 300 jenų.
Okonomiyaki. Jei dar kas nežinote, kaip jis atrodo.