Visiškai nebepasitikėdamas autobusais, pavalgęs pėsti patraukiau link oro uosto traukinių stoties. Ir labai džiaugiausi spėjęs į beveik iškarto išvažiavusį traukinį. O tada pavažiavęs kelias stoteles labai liūdėjau, kad sekančio traukinio reiks laukti daugiau nei pusę valandos. Žmonių mažiau – tai ir traukiniai važiuoja rečiau. Kitoje stotyje vėl teko laukti beveik valandą, tai rytinis greitas įsėdimas greitai pasimiršo. Buvo gaila, kad savo turimo bilieto negaliu naudoti su limited express traukiniais, būčiau tiesiu taikymu nuvykęs į Oita miestą, daugiau nei pusiaukelę mano kelionėje. Bet teko tenkintis vietiniais. Kur po 3 valandų kelionės pasitiko siurprizas – sekantis vietinis traukinys bus tik 8 valandą vakaro. Tokiu atveju savo kelionės tikslo nepasiekčiau. Visiškai netinkamas variantas. Bilietų kasoje paklausiau, kiek gi kainuotų važiuoti tuo limited express traukiniu, bent jau iki kažkokio taško, kur vėliau galėsiu tęsti kelionę vietiniais traukiniais. Darbuotoja, pažiūrėjusi į mano turimą dienos bilietą ant popieriaus parašė 130 jenų kainą. Pakartojau, ji patvirtino ir besidžiaugdamas geru deal’u pasakiau, kad tinka. Apmokėjau kortele, o tada paėmęs bilietą ir čekius pradėjau abejoti, kad gal visgi kainavo 1130 jenų. Luminor banko programėlė vis dar nerodo, kada ir kokio dydžio būna nuskaitymai, tai tiesą, kiek ten kainavo, sužinosiu tik vėliau. O vėliau sužinojau, kad visgi buvo 2130 jenų (apie 13 €), kas yra išties nemažai už tiesiog kelionę tarp dviejų miestų, tai jei ne tas mano Seishin 18 kippu visos dienos bilietas, tokia visos dienos kelionė tikriausiai kainuotų apie 100€.
Naktinė fotografija
Tuomet, turėdamas daugiau nei pusę valandos laiko labai greitai, gal net pagerindamas savo greito valgymo rekordą, suvalgiau didelę porciją pietų ir nulėkiau į tą limited express traukinį. Šis pasirodė išties patogus, ne toks greitas kaip shinkansen’as, bet važiavo tikrai smagiau nei vietiniai. Jau nekalbant, kad nestojo kiekvienoje stotelėje. Pagal planą juo turėjau važiuoti valandą laiko, tada pusę valandos laukti ir persėsti į vietinį traukinį. Bet kažkaip visą tą laiką joks konduktorius taip ir neatėjo. Nenorėdamas gaišti tiek daug laiko nusprendžiau bandyti laimę ir važiuoti iki galo. Dar ausines užsidėjau, ir pabandžiau nusnausti, kad jei netyčia sugalvotų tikrinti, gal nežadintų. Planas suveikė – sėkmingai pasiekiau Oita miestą. Nieko negaišdamas susiradau sekantį traukinį ir pajudėjau link Kumamoto miesto. Dar vienas persėdimas su pusės valandos palaukimu ir atsidūriau kažkokiame kaime. Su nemaloniu siurprizu – reikiamas traukinys bus tik už 2,5 valandos – 9 valandą vakaro! O kelionės tikslą pasieksiu jau po vidurnakčio. Nu tokio siurprizo tai nesitikėjau. Gerai, kad bent laukimo būdelė su šildytuvu buvo įrengta, tai nebuvo šalta laukti. Iškarto parašiau hostelio, kuriame planavau apsistoti savininkei, klausdamas, ar viskas gerai, kad atvyksiu taip vėlai. Ji maloniai pasiūlė atvažiuoti iki stoties manęs paimti, nes kaip paaiškėjo, hostelis įsikūręs gana toli nuo artimiausios traukinių stoties. O autobusai, žinoma, tokiu laiku jau nebevažiuoja. Taip, vėliau nei tikėjausi, sėkmingai pasiekiau kelionės tikslą.
Tolumoje – Fuji kalno formą primenanti kalva – išskirtinis Suizenji Jojuen sodo atributas
Mano nelaimei vėl pasitiko lietinga diena. Bet neturėjau kitos išeities – būsiu tik dvi dienas, tai leisti laiko namie nesinorėtų. Neturėdamas nieko pusryčiams, ir besidžiaugdamas, kad dar nelyja, iškarto patraukiau link stoties. Pėsti užtruko daugiau nei pusę valandos. Tikrai nemažai. Tai vis dar sausas įsėdau į traukinį ir gana greitai pasiekiau miesto centrą. Nusprendžiau, kad gal kaip ir Kagoshimoje, bus bent viena ar dvi valandos be lietaus, tai reikia pradėti nuo Japoniško Suizenji Jojuen sodo. Tik pirma reikia pavalgyti, nes be pusryčių ilgai netversiu ir tik apie maistą pradėsiu galvoti. Pakeliui link sodo nieko gero neužmatęs stabtelėjau Google gerai vertinamoje soba užkandinėje šalia sodo. O, bet, tačiau – darbą pradeda nuo 11 valandos. Palaukęs tas dvidešimt minučių išties skaniai pavalgiau (kiauliena net priminė kažką iš vaikystės, kai teko valgyti panašaus skonio mėsą) ir nuėjau į šalia esantį sodą.
Takas į …
Sodas, garsėjantis savo Fuji kalną primenančia kalva pasirodė toks labiau pusėtinas. Tikrai buvo geresnių šios kelionės metu. Didelis, su daug takų, bet kažkaip labai didelio įspūdžio nepaliko. Gerai bent tiek, kad pagaliau pradėjo skleistis sakuros. Visgi, apsiniaukęs, pusiau su lietumi oras nepridavė džiaugsmo.
Besidomintys Japonška manga ar animacija tikrai atpažins šį herojų
Taip viską apėjęs ir prifotografavęs patraukiau link nepertoliausiai esančios populiarios One Piece manga pagrindinio herojaus statulos. Toks nedidelis nice to see dalykas. Na ir dar nuotrauka su bronzine Luffy statula prisiminimui. Jau šiek tiek įsilijus, nebegailėdamas jenų įsėdau į tramvajų, važiuojantį pro miesto pilį. Galvojau, kad įsėdau į tramvajų, važiuojantį pro pilį, kol telefone nepasižiūrėjau į žemėlapį ir nepamačiau, kad judu priešinga kryptimi… Ir taip kelionė tapo dvigubai brangesnė…
Laukia savo eilės sutvarkymui
Pasiekus pilį pradėjau abejoti: lietus lyja, vakarėja, ar tikrai pavyks pasimėgauti šiuo vizitu? O ir batai darosi vis šlapesni, visai nesinori būti lauke. Bet priėjęs bilietų kasą ir sumokėjęs 850 jenų už bilietą nusprendžiau apsilankyti. Ši pilis labai stipriai nukentėjo per 2016 metų žemės drebėjimą, labai daug kur išbyrėjo pamatiniai sienų akmenys, dėl ko nukentėjo, o daug kur ir sugriuvo, ant jų stovėję pastatai. Pilis tokio likimo išvengė, nes 1960 metais, kai buvo atstatyta, buvo pastatyta ant betoninių polių. Bet vis tiek buvo stipriai apgriauta. Ir tik prieš porą metų buvo baigta renovuoti.
Sutvarkyta ir lankytojams jau atverta pilis
Kuo šiek tiek nustebau – iki pat pilies įėjimo padarė pakeltą taką, tokį panašiai kaip medžių lajos takas Anykščiuose, tik žemesnis ir platesnis. Spėju, kad dėl vykstančių rekonstrukcijos darbų. Bus įdomu vėliau pamatyti, paliks, ar visgi išmontuos. O praėjęs per lietų labai džiaugiausi patekęs į pilies muziejų. Šis, kaip minėjau, neseniai atidarytas, visur vyrauja moderni tamsi spalva su kilimine danga. Tik, kuo labai nustebau – visur Japoniški užrašai. Išties keista. Buvo dar kažkokie barkodai sudėti, bet tingėjau tikrinti, kas ten po jais slepiasi. Taip nieko nesupratęs, bet visai įdomiai pasivaikščiojęs ir dar iš viršutinio aukšto pasigrožėjęs miesto panorama patraukiau link šalia esančio naujo prekybinio kvartalo.
Naktiniai atspindžiai
Šiaip tikriausiai būčiau nėjęs, bet akį pagavo atspindžiai ant šlapio grindinio. O kadangi nesijautė, kad būtų šalta, tai visai smagiai pasivaikščiojau su foto aparatu rankose. Jau nuo pietų kažkaip jautėsi, kad turiu truputį temperatūros, tik niekaip nesupratau kodėl. Lyg ir neturėjau peršalti. Tai dar galvojau, gal grįžus įšokti į karštą vonią, bet užtrukau ilgiau nei planavau. O atvažiavęs iki Ogawa stoties dar ir per baisų lietų su stipriu vėju turėjau pareiti. Čia gelbėjo navigacija, sakoma per ausines, nes net pirštines užsidėjau, kad būtų šilčiau.
Viduje pamatytas didelis pilies modelis paliko įspūdį
Antrai dienai rimtai galvojau aplankyti šalia esantį Aso ugnikalnį, bet iki jo kelionė užtruktų apie 3 valandas, o ir šalčiau gali būti. Na ir kaina nepaskutinėje vietoje. O mieste pagaliau pradėjo žydėti sakuros, tai nusprendžiau šią saulėtą dieną pasigrožėti jomis. Šį kartą pasinaudojau Yumi pirmą vakarą pasiūlyta galimybe iki stoties nuvažiuoti dviračiu, kas kelionę sutrumpino išties stipriai. O tada pavažiavęs vieną stotelę nusprendžiau, kad neskirsiu valandos laiko kelionei iki ne per toliausiai esančio parko, kuriame lyg ir turėtų augti nemažai sakurų, o iškarto keliausiu link pilies ir patyrinėsiu erdvę bei sakuras tenai.
Hanami – Japonų šventė, kai žmonės susirenka po sakuromis ir grožisi jomis. O čia atsiųstas kompanijos atstovas, kad užimtų vietą kitiems darbuotojams, nes vakare jos gali čia ir nebelikti.
Taip visą dieną ir praleidau vaikščiodamas, fotografuodamas ir besimėgaudamas šiltu ir saulėtu oru. Tas nelemtas 2016 metų žemės drebėjimas padarė išties daug žalos. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad gali taip išjudinti tuos pamatinius akmenis, kurie atrodo išties tvirtai sujungti. Užtai dabar, kol dar neatstatyta, ši pilis ir erdvė aplink ją yra išties išskirtinė. Dienai judant link vakaro nusprendžiau dar kartą užsukti į tą šalia esančią prekybinę zoną ir pavalgyti. Buvau užmatęs kelias vietas su visai padoriomis kainomis, bet akį patraukė kažkokie kepti rutuliai su įvairiais įdarais, tai už beveik 1000 jenų kelis nusipirkęs užkandau ir pradėjau ieškoti, ko čia dar, gal labiau desertui suvalgyti. Taip išbandžiau japoniškus minkštus ledus, kurie pasirodė panašaus skonio kaip ir kitur. Bet skanūs, o ir šiaip žaliosios arbatos arba matcha skonio europoje dažnai nerasi. Dar šiek tiek pasivaikščiojau po miestą ir patraukiau namo.
Čia augo didelė ir atrodo, kad sena Sakura.
Užsukęs į vietinį prekybos centrą, kuris, kaip bebūtų keista, dirba visą parą, radau keletą maikučių, kurias su 50% nuolaida pardavinėjo po 350 arba didesnį dydį po 150 jenų. Tai čia du su trupučiu arba apie euras už prekę. Aišku, jos tokios plonos ir sintetinės, labiau sportui tinkamos, bet negalėjau susilaikyti nepaėmęs. Pasirodė kaip išties geras deal’as.
Žemės drebėjimas padarė neįtikėtinai daug žalos…