Toliau – Hiroshima. Apie 9 valandos kelio vietiniais traukiniais. Šiaip ne taip ir blogai, kaip gali atrodyti, visą dieną nesėdi, tai persėsti, tai dar kas nors, pajudi šiek tiek, kelionė stipriai nenuvargina. Tik su visais laukimais, ir dar vienu blogu įsėdimu į traukinį, dėl ko turėjau laukti ir grįžti atgal, viskas užtruko beveik 12 valandų. Iš nakvynės vietos Gifu mieste išvykau apie 10-tą, o hostelį Hiroshimoje pasiekiau kelios minutės po 21 val., kaip tik tam laikui, iki kada galima įsiregistruoti.
Taikos parke esantis paminklas žuvusioms aukoms
Hostelis pasirodė pats nepatogiausias iš visų. Lagaminui vietos buvo tik koridoriuje, kapsulės čiužinio dydžio, be jokios papildomos erdvės dar kam nors pasidėti, tik mažas išlindimas gale su rozete, telefonui ar dar kam nors kraunant pasidėti. Na ir pora pakabų. O apatinėje dalyje dar ir lubos gana žemai, tai galvą vis kartas nuo karto trinktelėdavau į jas. Ir antklodė pasirodė plonoka, plonesnė nei Kanazawa hostelyje, bet bent jau naktį nebuvo šalta, neprabusdavau dėl šalčio.
Pušys ir Japoniški stogai – tai ką gali pamatyti dažnai
Kaip bebūtų gaila, bet Sakuros dar beveik niekur nežydėjo. O atrodytų išties gražiai, daug medžių ten pasodintų mačiau. Kaip vėliau sužinojau, tai tik po savaitės turėtų pražysti. Gaila, kaip tik dabar keliaujant ir turint daugiausia laiko norėtųsi jomis džiaugtis. Ir ne tik jomis, bet ir šiltu pavasarišku oru. Ko išties labai laukiu. Tai nors pirmą mano vizito Hiroshimoje dieną ir švietė saulė, bet temperatūra buvo tik apie 12 -13 laipsnių. Tai ir vėl viską šilčiausio, ką turėjau, teko apsirengti… Bent jau lietaus nenusimatė, tai nusprendžiau aplankyti ir apvaikščioti atominės bombos, na, gal labiau taikos parką. Kartu ir į muziejų užsukau. Gal ne pats geriausias sprendimas, nes šis pasirodė išties didelis. Ir visiškai atnaujintas, nieko neatsiminiau iš savo ankstesnio vizito 2013 metais. Tik vieną nuotrauką, vienos ekspozicijos, kurios jau neberadau. Na ir šiaip, visos ekspozicijos ir visa kita atrodė gana naujai ir moderniai. Su visa istorija, kas nutiko, kaip radiacija paveikė žmones, kaip daugelis žuvo ar vėliau susirgo vėžiu ir kitais atominės bombos sukeltais baisumais. Išties pavojingas ginklas. Gal dabar, kai yra tiek daug gelžbetoninių pastatų, miesto nebe sulygintų taip visiškai su žeme, bet visi tie stikliniai fasadai puikiai virstų į skraidančius durklus, tai aukų tikriausiai būtų nemažiau. O tada Hiroshimoje žuvo net 170 000 žmonių. Žiauru. Bet tai buvo vienintelis būdas pabaigti karą. Amerikiečiai net svarstė kitą variantą, kad sovietų sąjunga užpultų Japoniją, bet bijojo per didelės jų įtakos tam įvykus. Ir dar norėjo kažkaip pateisinti milžiniškas bombos kūrimo išlaidas. Taigi, pasirinko atominę bombą. Kas visgi atrodo kaip geresnis variantas nei barbarų įsivežimas į Japoniją.
Pilies gynybinė siena
Kitaip nei tikėjausi, muziejuje užtrukau gana ilgai, išėjau jau po 14 val. Iškarto pagalvojau, kad gal geriau būtų buvę palikti sekančiai, gal net lietingai dienai. Na, bet jau buvo per vėlu kažką keisti. Tik dabar susidūriau su kita Japonijos keistenybe – pietų pertrauka restoranuose (valgyklose). Net dvi Okonomiyaki vietos kaip tik tuo metu užsidarinėjo, kitos jau buvo uždarytos. O valgyti norėjosi, ir labai. Dideliam mano liūdesiui neliko nieko kito, kaip tik užsukti į parduotuvę ir kažką nusipirkti. Gerai, kad užmačiau tokią, kuri turėjo porą stalų ir kėdžių maistui suvalgyti. Blogai, kad pasirinkau kažkokį pusiau aštrų karį… Tai taip, ne itin skaniai pavalgęs patraukiau toliau tyrinėti miestą.
Hiroshimos pilis – nežinant būtų sunku pasakyti, kad atstatyta
Toliau besidžiaugdamas saule labai smagiai pasivaikščiojau ir aplankiau atstatytą miesto pilį. Iki bombos sprogimo ji stovėjo nuo 1600 kažkelintų metų, ir buvo įtraukta į paveldo sąrašą. Dabar gi tik išorė tokia pati – viduje betoninės konstrukcijos pritaikytos muziejui. Keista, bet nieko neatsiminiau, nors tikrai lankiausi prieš 10 metų. Nors ir ekspozicija nebuvo tokia labai jau įspūdinga, keletas žemėlapių, keletas daiktų, keletas istorijų. Tai gal ir nebuvo ką labai atsiminti.
Bambukų Giraitė Shukkeien sode
Po to jau vakarui nieko per daug nebeplanavau. Na tik į pirmadienio darbinį susirinkimą prisijungti, bet dar šiek tiek pavaikščiojęs ir neberadęs jokio Okonomiyaki restorano šiek tiek vėlokai baigiau vakarieniauti, tai į susirinkimą prisijungiau dar būdamas mieste. Internetą turiu, gigabaitų jam taip pat daugiau nei galėčiau išnaudoti, tai dėl to nebuvo jokių problemų. O ir kalbėti daug nereikėjo – daugiau klausyti. Taip dar beveik porą valandų pravaikščiojęs (išties ilgi tie pirmadieniniai susitikimai) grįžau į hostelį.
Senovinis Japoniško stiliaus pastatas
Nors atrodo, kad sloga lyg ir praėjo, bet tikriausiai dar likę kažkokio viruso ar dar ko nors – išmiegu po 8-9 valandas. Na, žinoma, savęs ir neriboju, nes miegas – geriausias vaistas. Kitu atveju gal ir šiek tiek anksčiau prabusčiau. Bet savijauta atrodo jau pakankamai gera – snarglys beveik nebėga, uždegimas į plaučius nepersimetė, ausyje taip pat neišplito.
Shukkeien sodas išties gražus
O sekantį rytą pasitiko kiek niūri prognozė – greičiausiai bus lietaus. Gerai, kad hostelyje buvo keletas skėčių, tai vienu galėjau pasinaudoti be jokio papildomo mokesčio. Geriau jau nešiosiuosi skėtį visą dieną ir nelis, nei neturėsiu – bet pradės lyti. Iš pradžių norėjau aplankyti Mazda muziejų su fabriku, bet ten reikia užsiregistruoti ne dieną ir ne dvi prieš vizitą. Tai liko pasitenkinti sodu ir meno muziejumi. Kas taip pat nebuvo blogai – sodas man išties patiko, nors dar beveik be žiedų, bet su daug takų, laiptelių ir visokių augalų. Tai ne tik daug kadrų prigaudžiau, bet dar ir labai smagiai paganiau akis. O prie tų kelių pirmųjų žiedų net reporteris iš televizijos atkeliavo. Man rodos ir mane užkadriniam vaizdui nufilmavo, kai bandžiau žiedus fotografuoti. Na ir lyti nepradėjo, nors apsiniaukę tai taip visai stipriai buvo. Kuo labai džiaugiausi. Žinoma, su saule būtų buvę dar smagiau.
Pušis kokios kasdien nepamatysi
Sekanti stotelė – šalia esantis meno muziejus. Iškarto šiek tiek pigiau dvigubą bilietą už 610 jenų nusipirkau. Bet buvau nesužavėtas ekspozicijos dydžiu – išties maža pasirodė. Darbai, na kaip ir visų menininkų. Ok, gal ir ne kaip visų, nes buvo tokie senesni, labiau suprantami, su mintimi ir daug detalių. Tai visai patiko. Muziejaus pastatas, nors statytas ir renovuotas gana seniai taip pat pasirodė gražus ir visai modernus. Bet tik viduje, išorė jau rodė savo amžių, arba to laiko kiek senesnę stilistiką ir medžiagas.
Muziejuje užmatytas gražus piešinys
O tada prasidėjo pietų paieškos. Visai norėjau išbandyti tą Hiroshimos stiliaus Okonomiyaki, tai nusprendžiau, kad reikia keliauti link pagrindinės stoties – tikrai bus kokia vieta pavalgyti. Bet po nesėkmingų beveik valandą užtrukusių paieškų pasidaviau. Išsitraukiau telefoną ir suvedžiau į paiešką tai, ką norėčiau suvalgyti. Didelis tokios paieškos privalumas, kad parodo ir darbo laiką. Taigi, pasirinkęs pirmą ir arčiausiai esančią užkandinę patraukiau link jos. Ir priėjau pastatą, kuriame jau ieškojau ko nors dirbančio ir gaminančio maistą. Laimei čia padėjo kitų žmonių apžvalgos, kur vienas buvęs klientas nurodė, kad reikia kilti į 6 aukštą. Taip pagaliau radęs vieną dirbančią ir pilną vietinių žmonių vietą prisėdau, jau pavakarieniauti. O šie net anglišką meniu turėjo, kuo šiek tiek nustebau. Tik kainos pasirodė didokos – viskas virš 1000 jenų. Bet tai buvo vienintelė dirbanti vieta, tai neliko kito pasirinkimo kaip tik užsisakyti vieną iš jų siūlomų okonomiyakių. Kažkaip su mėsa neužmačiau, tai pasirinkau su papildomu kiaušiniu. Dar teko šiek tiek palaukti, bet buvo įdomu stebėti visą procesą.
Išsvajotas Hiroshimos stiliaus okonomiyaki su makaronais apačioje
Taip skaniai pavalgęs lauke trumpam prisėdau deserto, kad iki nakties tikrai nebesinorėtų nieko valgyti ir patraukiau atgal. Tamsoje nelabai ką ir aplankysi, o ir vėsu visai, tai nieko per daug nebeplanavau. Tik medžiagą iš GoPro persikelti, kad neužsipildytu kortelė.
Vakarėjančio miesto vaizdas