Sekanti stotelė – Gifu. Jei ne Mouri sensei, senas bičiulis, kuris kažkada dirbo KTU universitete ir kartais atvyksta į Lietuvą, tikriausiai antrą kartą nebūčiau ten važiavęs. Nes jau lankiausi šiame mieste 2013 metais. Tai nors laiko praėjo išties daug, bet niekas per daug nepasikeitė. Realiai yra pilis, pilies parkas ir keletas muziejų. Ne itin daug objektų, kuriuos galima aplankyti. Ir kaip buvo keista, kai atvykęs į centrą prisiminiau vietas, kurias lankiau prieš daugiau nei 10 metų. Keistai veikia ta atmintis. Tik, atsimenu, kainos, kurios tikriausiai išliko tokios pačios, tada atrodė kur kas didesnės. Nieko keisto, tada dar turėjome litą ir kur kas mažesnius atlyginimus. Dabar sumokėti 1100 jenų (apie 6 Eur) už pasikėlimą iki pilies ir atgal nebe atrodė tiek ir daug. O tada, atsimenu, norėdamas sutaupyti tik pakilau, bet lipau nuo kalno jau pėsti. Dabar, turėdamas tik vieną dieną nusprendžiau geriau pasimėgauti teritorija aplink ir miestu. O ir diena išties pavasariškai šilta pasitaikė, su beveik 20 laipsnių šilumos, tai kaip čia nepasimėgausi. Kaip ir minėjau, tiek pilis, tiek jos vidus nuo to laiko nepasikeitė. Ir, kaip ir tada, sakuros dar buvo beveik neprasiskleidę, tik vienas kitas medis leido pirmus žiedus. Bet buvo smagu, kad jau pradeda skleistis visas tas grožis. Kaip ir planavau, kaip tik prasidedant mano dviejų savaičių atostogoms.
Gifu nuo pilies kalno apžvalgos aikštelės
Visgi, pačiame Gifu mieste buvau apsistojęs beveik savaitei. Ir ne tik dėl to, kad savaitės dienomis dirbau, bet ir dėl to, kad turėjau susitikimą su senu draugu iš Gifu universiteto, Mouri sensei. Ir ne tik susitikimą, bet ir visą webinarą, su daug savo darytų nuotraukų. Kurį pravedžiau, deja, bet tik keliems žmonėms. Kažkaip labai mažai susirinko. Na, bet bent jau susitikau su profesoriumi. Kaip įprastai, susitikus nusivežė į prekybos centrą, bet kai pasakiau, kad nieko kol kas nereikia, pradėjome ieškoti kur pavalgyti. Ten restoranų buvo daug, bet kažkaip užsiminiau, kad visai norėčiau Okonomiyaki prisiminti. Tai sėdome į mašiną ir nuvažiavome į autentišką Okonomiyaki restoraną. Kur yra kaitlentės ir gali viską pasidaryti pats. Įdomi patirtis, gerai, kad Mouri sensei papasakojo, kaip ir ką daryti, nes pačiam ne viskas būtų taip gerai išėję. Reikia žinoti, ką po ko dėti, kaip maišyti ir kitus niuansus.
Užmatytas vaizdelis centrinėje miesto aikštėje esančiame tvenkinyje
Buvo smagu girdėti, kad visai pataikiau su suvenyru iš Lietuvos – atrodo jam patinka obuoliai ir produktai iš obuolių. Tai džiovintų obuolių ir pastilių rinkinys buvo pats tas. Na ir dar nedidelis šakotis, bet šis manau visiems patiks.
Vakarėjančio miesto peizažas
Kai kažkada sena draugė, Kayako, užsiminė, kad Mouri sensei kuruoja Lietuvai prijaučiančius žmones, pagalvojau, kad galėčiau padaryti kokią prezentaciją, ir dar lauktuvių nuvežti, ko nors skanaus iš Lietuvos. Idėja profesoriui taip pat patiko, tik materializavosi visai kitaip nei aš įsivaizdavau – online paskaita. Kurią bučiau galėjęs padaryti ir Lietuvoje. Na, bet kad jau susitikau Japonijoje, tai ją padarėme iš Mouri sensei kabineto Gifu universitete. Gaila, kad prisijungė tik vienas Japonas ir keli bendri draugai. Na, gal bent jau įrašą daugiau žmonių pažiūrės. Dar visai įdomu, kaip gerai PowerPoint’o transkribavimo ir automatinio vertimo į Japonų kalbą sistema veikė. Nes aš kalbėjau angliškai, o Japonai tikrai ne visi gerai supranta šią kalbą.
Pirmieji Sakurų žiedai
Kad jau visą savaitę, na gerai, ne visą, keturias dienas, nes pirmadienį buvo Kovo 11-ta, kurią panaudojau kelionei iš Kanazawa į Gifu, dirbau, tai galima truputį ir apie darbą pakalbėti. Kuris, tiesą sakant, mane jau pradeda erzinti. Pirma, tai Simas pastoviai duoda šlykščius ir menkaverčius darbus su paraiškų rengimu. Įvynioja tai kaip duomenų rinkimą ir analizę, nors iš tikrųjų tai tik Googlinimas, ieškojimas informacijos ir sudėjimas į lenteles ir į paraišką. Tikrai ne tai, dėl ko baigiau magistrą. Ir dar deadline duoda tokius, kad jautiesi kaip studentas, darantis darbą paskutinę naktį. Suprantu, kad klientams šiuo metu to reikia, ir jie už tai moka pinigus, bet galima susirasti ir kokį studentą, kuriam toks darbas patiks ir padarys dar geriau nei aš… Net užsisaugojau įdomius darbo skelbimus LinkedIn platformoje. Su mintimi, kad jei ir toliau darysime tik paraiškas (kas labai tikėtina, nes tai Simo sritis, o visos kitos bendrai darytis veiklos jokių pajamų taip ir neatnešė), tai reikės pasinaudoti ir su kuo nors susisiekti.
Laiptai, bet ne žmonėms 😉
Kitas dalykas – nelieka laiko darbui su 7pack. Kuris jau seniai yra visiškoje šiknoje, ir panašu, kad ten ir liks. Nes tiesiog nėra tiek klientų, kad bent normaliai judėtų visi procesai. Tai Karolina turi imtis visokiausių priemonių išlaidoms mažinti ir pajamoms didinti. Visiškai ją suprantu, bet pasakymas, kad atostogų dviem savaitėms galima imti tik vieną kartą per 6 mėnesius man netinka. Imsiu, kiek norėsiu, ypatingai paėmus tą faktą, kad net neatsimenu kada atostogavau dvi savaites ir jau esu sukaupęs 60 dienų atostogų. Tai galvoju, kad visos tos perturbacijos gali būti visai gera proga pakeisti darbą. Būtų netgi pagal planą: baigiu universitetą, išvažiuoju į Japoniją ir pradedu dirbti kitoje kompanijoje su įdomesniu darbu. Ir didesniu atlyginimu.
Muziejuje aptikti senoviniai skėčiai
Dar, grįžtant prie Gifu, apturėjau nuotykį: iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Taip gana visai stipriai, panašiai kaip prieš kelionę į Indiją. Priežastis kaip ir aiški – sausas oras. Kaip žinia, Japonijoje nėra tokio dalyko kaip centrinis šildymas. Visi šildosi kondicionierių pagalba. O tas, pūsdamas šiltą sausą orą visą orą padaro sausą. Tai kai dieną pasėdėjau, o naktį permiegojau – ėmė ir sudžiuvo viskas ten nosyje. Ryte pajudinau, ir pradrėskė kraujagyslę. Toje pačioje vietoje kur anksčiau. Laimei, po kokios valandos jau nebebėgo ir galėjau ramiai tęsti darbą.
Bėgiai, kokių dažnai nepamatysi