Ryte pajutau palengvėjimą – vaistai nuo viduriavimo pagaliau padėjo. Nėra geresnio jausmo, kaip žinoti, kad tavo kūnas grįžta į normalią būseną, ypač kai esi taip toli nuo namų. Tiek vakar, tiek šiandien ryte nebesusidūriau su jokiomis problemomis, buvau pasiruošęs naujai dienai su nauja energija.
„Užsukime pusryčių į šalia esančią kepyklėlę“, – pasiūliau, norėdamas išeiti anksčiau. Asami abejingai į mane pažvelgė, nieko neprisimindama apie jokią šalia esančią kepyklėlę. Jos prašymu išsitraukiau telefoną, kad dar kartą patikrinčiau vietą, kurią vakar mačiau gatvėje.
„Arba šalia yra ir dar viena kavinė, gali būti gera, – pridūriau peržvelgęs google žemėlapį, – turi gerų atsiliepimų“. Nusprendėme išbandyti savo laimę vienoje iš šių vietų. Kai priėjome arčiau, paaiškėjo, kad kepyklėlėje nebuvo nieko, ką galėtume pavadinti pusryčiais. Langai skelbė, kad tai kepyklėlė, tačiau viduje tebuvo kelios kelios kėdės ir užrakintos durys. Truputį nusivylę, bet nepasiduodami, nusprendėme keliauti link kitos vietos.
Už kelių žingsnių radome jaukią kavinę. Jos interjeras buvo tradicinis, su paprastais, bet jaukiais baldais. Peržiūrėjęs meniu, pasirinkau blynelius su obuoliais, tikėdamasis pažįstamo namų skonio. Kol laukėme maisto, Asami tylėjo, įdėmiai žiūrėdama į mano telefono ekraną. Supratau, kad ji atidžiai tyrinėja išlaidas, kurias iki šiol buvau įrašęs į savo kelionės biudžeto stebėjimo programėlę.
„Tu nepridėjai pinigų, kuriuos tau daviau užvakar?“ – griežtai paklausė ji. Mačiau, kaip jos rankos truputį drebėjo, o akys lakstė pirmyn ir atgal. Bandžiau paaiškinti savo logiką, kad iš tos sumos išskaičiuosiu kitas išlaidas, bet jai tai buvo šiek tiek per sudėtinga. Kelionės gali atskleisti žmonių puses, kurių niekada anksčiau nematėte. Asami aiškiai nerimavo dėl pinigų ir atskaitomybės – galbūt turėjau atidžiau fiksuoti mūsų bendras išlaidas. Aptarimas buvo intensyvus, bet mes greitai išsprendėme nesusipratimus, kai įrašiau patikslintas sumas į biudžeto programėlę. Tai užtruko šiek tiek laiko, bet galiausiai vėl sugrįžome į ramią nuotaiką ir galėjome toliau mėgautis pusryčiais.
Kalnuoti forto takai
Po pusryčių nusprendėme pėsčiomis nueiti iki garsiojo Mehrangarh forto. Kelionė pėsčiomis leido pasimėgauti ryto atmosfera ir miesto vaizdais. Iš tolo fortas atrodė didingai, o artėjant jis vis labiau imponavo savo architektūra ir dydžiu.
Atvykus, mums nemokamai buvo pasiūlytas audio gidas. Tai buvo puikus būdas sužinoti daugiau apie šios vietos istoriją ir svarbiausius objektus. Eidami per forto teritoriją, klausėmės gido pasakojimų apie forto statybą, jo gynybines struktūras ir įvairius karališkuosius apartamentus. Buvo įdomu sužinoti, kad forto statybos pradžia siekė 1459 metus, kai jį pradėjo statyti Maharadža Rao Jodha, o vėlesni valdovai jį nuolat plėtė ir tobulino.
Viena iš šventyklų, į kurią vedė atskiri keliai
Forto teritorijoje buvo keletas šventyklų, tarp kurių – Chamunda Mataji, skirta deivei Chamunda Mataji, ir Nagnecha Ji, skirta Rathore dinastijos deivei. Įdomu tai, kad prie kai kurių šventyklų buvo atskiri keliai vyrams ir moterims, kas pasirodė kaip neįprastas kultūrinis aspektas, parodantis vietinių religinių praktikų ypatybes.
Pasivaikščioję po fortą ir jo šventyklas, pasijutome lyg keliautume laiku atgal, į galingų valdovų ir didingų rūmų laikus. Kiekviena vieta pasakojo savo istoriją, o audio gidas padėjo geriau suprasti ir įvertinti šios vietos svarbą ir grožį.
Nuo kalvos, ant kurios stovi fortas atsivėre puiki panorama
Diena buvo saulėta ir karšta, todėl lankyti akmenų sodą atrodė ne pati geriausia idėja. Norėdami šiek tiek atsipūsti nuo saulės nusprendėme sustoti forte esančioje kavinėje. Nors pietauti dar buvo per anksti, Asami užsisakė lassi kokteilį, kad atsigaivintų ir atsipalaiduotų. Aš vis dar jaučiausi sotus, tad pasitenkinau turėtu vandeniu. Lauko kavinė buvo maža, bet pavėsis joje suteikė malonų atokvėpį nuo karščio. Mėgavomės gaiviu oru ir aplinkiniais vaizdais. Buvo puiki proga šiek tiek pailsėti po intensyvaus forto tyrinėjimo. Asami gurkšnojo savo lassi, o aš mąsčiau apie mūsų tolimesnius planus.
Po trumpo poilsio nusprendėme, kad vis dėlto verta aplankyti akmenų sodą dabar, nelaukiant vakaro. Pakilome ir pradėjome keliauti į kitą mūsų kelionės tikslą. Akmenų sodas žadėjo būti įdomi ir unikali vieta, todėl buvome pasiruošę įveikti karštį ir pasinerti į naujus atradimus.
Nors žemėlapyje šis parkas atrodė netoli, netrukus supratome, kad maršrutas nėra paprastas. Jokių šaligatvių, tik siauri purvini takeliai šalia kelio, vingiuojantys per saulėje kepinančią laukinę vietovę. Visgi, po kurio laiko pagaliau pastebėjome oro sąlygų nublukintą įėjimo ženklą. „Akmenų parkas“, – skelbė jis įmantriu užrašu, kurį lydėjo išblukusi rodyklė. Mums pavyko! Asami nužvelgė mane pavargusiu žvilgsniu – ar šis žygis bus vertas dėmesio? Tikėjausi, kad viduje esanti unikali geologija netrukus atitrauks mūsų dėmesį nuo iki šiol trukusios sudėtingos kelionės.
Įėjimas į parką
Rao Jodha Desert Rock Park yra unikali vieta, įkurta 2006 metais, siekiant atkurti natūralią didelės uolėtos teritorijos ekosistemą šalia Mehrangarh forto. Parkas užima apie 70 hektarų plotą ir yra žinomas dėl savo įspūdingų kraštovaizdžių, įskaitant smiltainio uolienas, kanjonus ir griovius. Čia auga daugiau nei 200 vietinių augalų rūšių, tarp kurių yra tokių kaip Tecomella undulata ir Acacia senegal, o taip pat galima pamatyti įvairių paukščių ir gyvūnų.
Įėję į parką sužinojome, kad kai kurie takai buvo uždaryti dėl renovacijos darbų. Tai kiek nuvylė, nes tikėjomės apžiūrėti visas vietas. Nepaisant to, nusprendėme eiti ten, kur buvo galima, ir pasimėgauti tuo, ką galėjome pamatyti. Takai vedė mus per įvairius kraštovaizdžius, kur galėjome stebėti vietinę florą ir fauną. Pirmiausia praėjome pro miškingą teritoriją, kuri leido pasimėgauti šešėliu. Ši vieta buvo tikras atokvėpis nuo kaitros – medžių šešėliai suteikė malonią vėsą. Tačiau netrukus takas atsivėrė į tuščią kraštovaizdį su krūmokšniais ir uolų dariniais. Vakarėjanti saulė plieskė tiesiai virš galvų, bet jau nebuvo taip karšta kaip prieš kelias valandas.
Parkas įsikūręs visai šalia forto
Keliaudami radome tik vieną ar dvi įspūdingas uolų struktūras, kurios buvo išties vertos dėmesio. Didžiuliai smiltainio blokai, suformuoti gamtos jėgų, išsiskyrė savo didybe ir unikalumu. Tačiau netikėtai takas prisiartino prie ramaus ežero, už kurio matėsi didingas fortas. Susižavėjome šiuo vaizdu – tai buvo tikras atokvėpis po ilgo pasivaikščiojimo. Ilgai stovėjome prie vandens, fotografavome ir mėgavomės ramybe. Vandens paviršius buvo lyg veidrodis, atspindintis aplinką ir dangaus mėlynumą.
Nuostabusis ežeras šalia forto sienų
Priartėję prie vieno iš parko išėjimų, pastebėjome, kad kad jis buvo uždarytas. Kaip ir kelias, kuriuo atėjome. Nors labai viliojo galimybė apžiūrėti didesnę teritoriją, tačiau supratome, kad turėsime grįžti atgal. Šiek tiek nusivylę dėl uždarytų takų, džiaugėmės tuo ką pamatėme. Nepaisant kelių nusivylimų, bendra patirtis buvo teigiama.
Norėdami daugiau įspūdžių, nusprendėme aplankyti visai šalia esančios kalvos viršūnėje esantį apžvalgos tašką. Tuo metu oras buvo puikus, nei per karšta, nei per šalta. O saulė leidosi žemyn, apšviesdama miestą auksinėmis spalvomis. Tereikėjo užlipti aukštais akmeniniais laiptais. Nors takas atrodė menkai lankomas, tikėjomės, kad viršuje mūsų laukia įspūdingi vaizdai.
Kai pasiekėme kalvos viršūnę, pamatėme šventyklą. Asami, norėdama ją geriau apžiūrėti, nusprendė nueiti vidun, o aš palypėjau aukščiau ir stebėjau aplinką. Kol laukiau, pastebėjau, kad teritorija šalia šventyklos buvo pažymėta kaip privati, kas reiškė, kad toliau kilti negalėsime. Bet kiek apsidairęs pamačiau, kad apžvalgos aikštelė yra šiek tiek žemiau, šalia senos gynybinės sienos.
Įėjimas į vietinę nedidelę šventyklą
Belaukiant Asami prie manęs priėjo jaunas šuniukas, kuris atrodė smalsus, bet galimai ieškojo maisto. Apsidairęs pamačiau dar kelis, kurie žaidė tolėliau. Jie atrodė draugiški ir smalsūs, tačiau buvo akivaizdu, kad priklauso vietinei aplinkai ir gyvena laukinį gyvenimą. Buvo šiek tiek gaila, pagalvojus, kad neužilgo jų, kaip ir kitų šūnų, laukia laukinis gyvenimas miesto gatvėse.
Netrukus, prisimerkusi prieš besileidžiančią saulę, grįžo Asami. „Eikime toliau – aptikau atvirą apžvalgos aikštelę“, – pasiūliau, pakreipdamas galvą link aptrupėjusių griuvėsių, stūksančių ant kalvos krašto. Vaizdas buvo stulbinantis – apačioje matėsi miestelis, apsuptas kalnų, o tolumoje švietė saulė. Per senųjų sienų liekanas užkopėme ant platformos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į visą slėnį, o auksinė saulėlydžio šviesa užliejo viską aplinkui. Sielą virpinanti panorama. Ilgai stovėjome tyloje, mėgaudamiesi akimirka ir grožėdamiesi vaizdu, kuris atsivėrė prieš mūsų akis.
Besigrožint vakarėjančio miesto panorama
Nusileidome nuo kalno, jausdami nuovargį po ilgos dienos tyrinėjimų. Saulė jau buvo nusileidusi, tad nusprendėme patraukti atgal link forto ir grįžti su Tuk-Tuk’u. Priartėję prie jo ribos, pastebėjome, kad artėjo teritorijos uždarymo laikas. Sargybiniai jau stovėjo šalia vartų, tikrindami, ar visi lankytojai išeina. Priėjome prie jų ir paaiškinome, kad ieškome tuk-tuko, kuris mus parvežtų atgal į miestą. Jie supratingai linktelėjo ir leido mums įeiti.
Beeinant pro šalį pravažiavo kelios perpildytos rikšos, tačiau pasiekę parkavimo aikštelę pamatėme kelis laukiančius vairuotojus. Iškarto priėjo vairuotojas, kurio transporto priemonė buvo tuščia.
„Ar galite mus nuvežti į Haveli viešbutį už 100 rupijų?“ Asami su viltimi paklausė, siekdama mažiausios įmanomos kainos. Vyras tik paniekinamai papurtė galvą, nepratardamas nė žodžio. Mes mostelėjome ranka kitam tuk tuk vairuotojui. „150 rupijų, paskutinė kaina!“ – tvirtino naujasis vairuotojas. Mačiau, kaip Asami pečiai įsitempė, ji dar nebuvo pasiruošusi sutikti.
„100 – geriausias mūsų pasiūlymas…“ – dar kartą pusbalsiu pabandė ji, kai sustojo kita transporto priemonė. Šis scenarijus kartojosi tol, kol pasitikėjimas savimi pamažu dingo iš Asami veido. Šie vairuotojai laikėsi tvirtai – jie įvardijo savo kainą už šią ne darbo valandos kelionę, o ne mes.
Galiausiai Asami atsidususi iškvėpė ir atsisuko į mane. „Gerai, jūs laimėjote – 150“, – nusileido ji kantriai laukiančiam tuk tuk vairuotojui. Dėkingai įsitaisėme ant galinės sėdynės ir pajudėjome link miesto. Žinojau, kaip skaudu jos taupiai sielai „permokėti“ net keliomis rupijomis. Bet aš buvau tiesiog laimingas, kad po šios ilgos lankytinų vietų gaudymo dienos važiuoju namo.
Sugrįžus, Asami nuėjo į už kampo esantį nedidelį SPA centrą, tikėdamasi tradicinio ajurvedinio masažo, kuris padėtų atsipalaiduoti, o aš, nelaukdamas kol ji grįš nuėjau į nedidelį viešbučio restoraną ir užsisakiau svogūnų sriubos, kurią dieną prieš tai išbandė ir rekomendavo mano draugė. Įsitaisęs vienas prie didelio stalo, pastebėjau grupę muzikantų, kurie ruošė savo instrumentus – matyt, vėliau ir vėl turėjo vykti tradicinės muzikos koncertas. Bet aš baigiau valgyti, kai jie dar tik tikrino garsą, tad serenados man nebuvo.
Grįžau į kambarį ir ėmiausi rašyti savo diplominio darbo pataisymus. Laikas prabėgo greitai, ir netrukus Asami grįžo iš masažo. Deja, ji nebuvo patenkinta patirtimi – masažas neatitiko lūkesčių ir nebuvo toks atpalaiduojantis, kaip ji tikėjosi.
Nusivylusi masažu, Asami nusprendė nueiti vakarieniauti. Aš likau kambaryje ir toliau dirbti prie savo magistro. Po kurio laiko vėl pradėjo skambėti gyva muzika iš viešbučio restorano. Muzikos garsai buvo malonūs ir kviečiantys užeiti, tačiau buvau per daug įsitraukęs į savo darbą, kad išeičiau pasiklausyti. Deja, muzika baigėsi anksčiau nei vakar, man taip ir nespėjus nueiti jos paklausyti.