Pabudau nekantraudamas leistis į paskutinį skrydį per Indijos platybes. Po greitos rytinės ruošos pirmas nuėjau į viešbučio restoraną po atviru dangumi, suteikdamas Asami papildomo laiko susikrauti daiktus. Mane pasitiko nežinomos virtuvės kvapai, bet pasirinkau saugų variantą- skrebučius ir omletą. Man baigus prisijungė ir Asami, tai tiesiog palaikiau jai kompaniją.
Išsiregistruojant kilo šiek tiek neaiškumų dėl galutinės sąskaitos – Asami mokėjimas, matyt, nebuvo patvirtintas. Man nebuvo problemų sumokėti (nes ir taip buvau skolingas už kitus viešbučius), bet paprašiau jos dar kartą patikrinti, ar pinigai tikrai nebuvo nuskaičiuoti nuo kortelės ar banko sąskaitos. Apsidžiaugiau sužinojęs, kad jie priima eurus, nes neturėjau pakankamai rupijų, o kortele naudotis nenorėjau.
Netrukus atvyko mus nustebinęs transportas – nepriekaištingai tvarkingas viešbučio užsakytas tuk tuk’as. Jis kainavo 300 rupijų, buvo pigesnis už taksi ir į jį tilpo visas mūsų bagažas. Dėl ko iš pradžių nebuvome tikri, nes mano lagaminas buvo išties didelis. Įgudusiai prasilenkdami su kitomis transporto priemonėmis siaurose miesto gatvėse, pajudėjome link oro uosto. Mažame regioniniame terminale daug žmonių jau laukė skrydžių į kitas Indijos puses. Išsirikiavusiems į eilę prie saugos tarnybos, buvo uoliai atliekami privalomi patikrinimai. Šį kartą Asami šiek tiek nepasisekė, patikros metu pas ją rado mažas kelionines žirkles, dėl ko pasikvietė pas save ir jas konfiskavo. Ne šiaip, kad tiesiog būtų neleidę prasinešti (visus skrydžius iki šiol viskas buvo gerai), bet net pasikvietė į kažkokį uždarą kambarėlį. Bet nieko blogo nenutiko, ilgai neužlaikė, jai prisijungus dar turėjome palaukti.
Lėktuvui nusileidus Delyje kantriai laukiau, kol kiti keleiviai išlips iš lėktuvo, ir stebėjau, kada pasirodys mano bendrakeleivė. Taip jau gavosi, kad šį katą skridome sėdėdami skirtingose vietose. Bet kai Asami pagaliau pasirodė, jos veidą drumstė ne tik įprastas nuovargis po skrydžio. Ji neramiai paaiškino, kad jos viešbučio aprašymas dingo iš Agoda svetainės – dingo adresas, nuotraukos, viskas. O susisiekus gavo atsakymą kad turi atvykti kitu adresu nei buvo anksčiau nurodyta aprašyme.
Svarstėme, kaip geriau elgtis, nes jei jos viešbutis pasirodys prastesnis nei tikėtasi, gali tekti greitai ieškoti kitos nakvynės vietos. Blogiausiam scenarijui užsiminiau, kad pas mane viešbutyje bus dvigulė lova, bet ji neišskiriama. Visgi, pirmiausia nusprendėme patikrinti. Užsisakėme Uber ir pirmą tašką nurodėme Asami viešbutį. Kuris pagal aprašymą turėjo būti oro uosto teritorijoje, bet buvo kur kas toliau. Atvykus į vietą vairuotojas sutiko palaukti, bet ne itin noriai, nes gatvė buvo siaura, o stovinti mašina trukdė kitiems eismo dalyviams. Bet ilgai laukti nereikėjo, netrukus Asami patvirtino, kad viskas gerai, vieta kita, bet kambarys atrodė kaip iš nuotraukos.
Mano paties būstas pasirodė kur kas kuklesnis, net be normalaus lango. Na, langas buvo, bet jį atidarius jauteisi kaip lifto šachtoje – sienos iš visų pusių, su trupučiu dangaus kažkur aukštai. Bet bent jau greitkelio triukšmo beveik nesigirdėjo. O ir šiaip, man tereikėjo spartaus belaidžio interneto ryšio ir darbo vietos, kad galėčiau darbuotis su savo magistro darbu. Išgirdęs, kad veikia oro kondicionierius, entuziastingai ėmiausi peržiūrėti savo raštus, rengti atsakymus ir taisyti silpnas vietas. Sėkmingai darbavausi, kol alkis ir laikrodžio rodyklės privertė ruoštis vakariniam susitikimui su Asami.
Norėdamas sutaupyti pinigų, išsikviečiau „Uber Moto” ir nuvažiavau į netoliese esantį prekybos centrą. Vairuotojas meistriškai važiavo chaotiškomis gatvėmis, kol staiga sustojo ties dviejų pagrindinių gatvių susikirtimu. Jis nurodė, kad prekybos centras stovi kitoje pavojingos sankryžos pusėje. Nebuvau tuo patenkintas. Aplink nebuvo jokios perėjos, teko laukti, kol atsiras tarpas tarp skubančio transporto, kad galėčiau greitai pereiti į saugią vietą.
Dideliame komplekse pirmiausia išsikeičiau kelis eurus į rupijas, tik ne itin palankiu kursu. Asami jau buvo apsipirkusi, tad susitikome maisto hole. Vaikštinėdamas po vakarietiško stiliaus maisto restorano kvapų gausą, išsirinkau daržovių koldūnus, o Asami užsisakė mėsainį. Mano nelaimei, koldūnai buvo aštresni nei tikėjausi. Tad suvalgęs neatsisakiau pasiūlymo išbandyti visai šalia parduodamų ledų.
Turėdami laiko dar šiek tiek pasivaikščiojome po šį didelį ir modernų prekybos centrą. Asami, jau apėjusi parduotuves, žinojo, kad maisto prekių parduotuvėje galima rasti visokių skanių užkandžių ir ne tik. Na, aš dovanoms nieko kito neplanavau pirkti, tai buvo pats tas. Tik kiek nustebino, kad prieš įeinant ant kuprinės užtrauktukų apsauga uždėjo plastikinius užraktus. Nors gal ir nestebino – čia žmonės gyvena prasčiau ir turi daugiau pagundų ką nors pasisavinti. Taip beveik viską apėjus nusipirkau įvairiausių lauktuvių, užsisakėme Uber ir patraukėme atgal. Asami vėl išleidau pirmą, atsisveikinome, dabar jau neaišku kokiam laikui. Gali ir vėl 10 metų praeiti.
Sekančios dienos rytą buvo ypatingas – tai buvo paskutinė diena, skirta mano magistro darbo užbaigimui ir pateikimui. Tad pabudau apie aštuntą valandą, jausdamasis šiek tiek įsitempęs, bet pasiruošęs užbaigti šią užduotį. Kadangi viešbučio kambaryje nebuvo langų, prabudus pasitiko aklina tamsa. Tai man priminė laiką, kai gyvenau Japonijoje, taip pat kambaryje be langų. Bet tai nebuvo problema. Įsijungiau šviesą ir pradėjau ruoštis dienai.
Viešbučio registratūroje sužinojau, kad pusryčiai kainuoja tik 165 rupijas, todėl nusprendžiau išbandyti šį pigų pasiūlymą. Nusileidęs į pusryčių zoną, radau nedidelį kambarį su keliais stalais ir kėdėmis. Maisto pasirinkimas nebuvo didelis – ryžiai, įvairūs prieskoniai ir kiti įprasti patiekalai, nuo kurių jau buvau šiek tiek pavargęs. Buvau jau beveik beišeinąs, bet staiga atėjęs personalas pasiteiravo mano kambario numerio ir užregistravo mane pusryčiams.
Nenorėdamas sukelti problemų, nusprendžiau pasilikti. Pasiėmiau bananą, kažką panašaus į blyną, kuris atrodė mažiau aštrus, ir šiek tiek čai arbatos su pienu. Arbata buvo labai saldi, bet vis tiek skani. Personalas taip pat pasiūlė skrudinti duoną, tad pasinaudojau šia galimybe, o kad būtų skaniau dar užtepiau šiek tiek sviesto. Pusryčiai nebuvo išskirtiniai, bet jie buvo pakankami, kad suteiktų man energijos pradėti dieną.
Grįžęs į savo kambarį, pradėjau darbuotis prie magistro darbo. Kompiuteris jau buvo paruoštas, ir aš su entuziazmu ėmiausi peržiūrinėti ir redaguoti darbą. Turėjau baigti ir įkelti į ISM sistemą iki dienos pabaigos, tad stengiausi negaišti laiko ties pašaliniais reikalais. Tiek daug laiko ir pastangų buvo įdėta į šį projektą, norėjau, jog viskas būtų pabaigta laiku. Laimei, buvo likę tik keli nedideli pataisymai.
Po kelių valandų intensyvaus darbo nusprendžiau padaryti pietų pertrauką. Neturėjau daug pasirinkimų, todėl nusprendžiau suvalgyti užpilamus momentinius makaronus, kuriuos turėjau atsinešęs iš parduotuvės. Tai buvo paprastas patiekalas – bet mano nelaimei aštrūs makaronų prieskoniai buvo ant makaronų, o ne supakuoti atskirai. Teko šiek tiek praplauti prieš užpilant. Gerai, kad su kitu pakeliu pasisekė geriau. Keli sausainiai desertui pilnai pataisė padėtį.
Džiaugiausi, kad diena Indijoje prasidėjo keliomis valandomis anksčiau nei Lietuvoje, tad nors viską pabaigiau apie 18 val., Lietuvoje tuo metu buvo dar tik 15 val. dienos. Tad nelaukdamas paskutinių minučių (nes prigrąsino, kad jei neįkelsime iki 18 val. – game over) viską sukėliau ir atsipalaidavęs pavakarieniavau. Iš turimų likučių, nes viešbutis buvo įsikūręs šalia greitkelio, tad jokių greitai pasiekiamų vietų maistui gauti nebuvo, o savo restorano taip pat neturėjo.
Tad niekur taip ir neišėjau. Tiesiog apmąsčiau, ką norėčiau nuveikti ir kokius objektus aplankyti paskutinę dieną. Nors buvau pavargęs, mintis apie rytojaus nuotykius suteikė šiek tiek energijos ir džiaugsmo. Ir liūdesio, kai pagalvodavau, kad Asami jau grįžo namo, o aš vis dar šioje tolimoje šalyje. Nepatiko man ji…
Prieš eidamas miegoti, kambaryje dar pastebėjau tarakoną. Tai buvo nemalonu, bet nesukėlė didelio streso. Supratau, kad tai gali nutikti pigiuose viešbučiuose, todėl stengiausi nepergyventi. Užtikrinęs, kad visi reikalai yra tvarkoje, pasiruošiau miegui, tikėdamasis, kad rytojus atneš naujus ir įdomius nuotykius.