Nors dar nebuvo pietų metas (o ir nejaučiau ypatingo alkio), Asami, beveik nieko nevalgiusi pusryčiams, jau buvo išalkusi. Paprašėme gido rekomendacijos dėl vietos pietums. Jis mus atvežė į vietinį restoraną, kur, kaip jis sakė, galėsime atsipalaiduoti ir mėgautis maistu. Kadangi pietų metas dar nebuvo prasidėjęs, mes buvome pirmieji lankytojai.
Restorane buvo ramu ir tylu. Aš užsisakiau spagečių makaronų, norėjau pabėgti nuo vietinių prieskonių ir aštraus maisto bei nedirginti ir taip sutrikusio virškinimo proceso. Asami užsisakė naan duonos ir kario. Mūsų maistas buvo paprastas, bet skanus. Makaronai buvo puikiai išvirę, o Asami mėgavosi savo pasirinkimu.
Kai atėjo laikas sumokėti už pietus, mums pateikė sąskaitą, kurioje buvo nurodyta, kad aptarnavimo mokestis nėra įtrauktas. Padavėjas paklausė, kiek grąžos mums reikia, nes įprasta palikti arbatpinigių. Aš nusprendžiau palikti 10% arbatpinigių. Tuo metu Asami nieko nesakė, bet kai padavėjas atnešė gražą su išminusuotais arbatpinigiais Asami baisiai pasipiktino ir pareiškė, kad čia turi būti mūsų sprendimas, kiek paliksime, ir grąža turi būti atnešta visa. Tuo metu padavėjo jau nebuvo prie mūsų, bet matyt nugirdęs pokalbį atnešė likusias rupijas. Visgi, galiausiai panašiai tiek ir palikome. O aš eilinį kartą likau jos nesupratęs.
Per pietus, kai turėjome šiek tiek laiko, Asami patikrino suplanuoto Dramblių kaimo kainas. Ji pastebėjo, kad reikia mokėti už įėjimą, kas sukėlė abejonių. Skaitant atsiliepimus internete, rado komentarų, kad vieta gali būti brangi ir neverta lankyti. Nusprendėme, kad geriau būtų ieškoti alternatyvų, visai nenorėjome permokėti ar būti apgauti.
Paklausėme mūsų gido, ar yra kokių nors kitų dramblių parkų, kuriuose nereikėtų mokėti už įėjimą. Šis pasiūlė kitą kaimą, kurį galima aplankyti be įėjimo mokesčio. Nusprendėme priimti jo pasiūlymą ir keliauti į šį alternatyvų parką. Tai leido mums sutaupyti pinigų ir vis tiek patirti nuotykius su drambliais.
Štai taip atrodo parkas – truputį erdvės ir didelis stogas
Atvykus Asami nusprendė, kad nebenori joti ant dramblio, todėl man teko sumokėti visą kainą (1500 rupijų) ir joti vienam. Nors būtume galėję pasidalinti kainą per pusę, Asami nusprendė likti stebėtoja.
Pakilęs ant dramblio, pajutau jo didybę ir jėgą. Tai buvo švelnus ir ramus gyvūnas, kuris lėtai judėjo per teritoriją. Vietinis fotografas pasinaudojo proga ir paprašęs manęs nusišypsoti padarė keletą nuotraukų. Išėjus iš aptvertos zonos vadeliotojas pradėjo pasakoti apie dramblio gyvenimą. Jis paaiškino, kad visi parke esantys drambliai yra patelės, nes patinai yra per agresyvūs ir pavojingi. Šis faktas mane nustebino, apie dramblius žinau išties nedaug.
Kelias, kuriuo jojome, buvo eilinė purvina ir šiukšlina miesto gatvė. Aš tikėjausi, kad keliausime per gražų parką ar gamtą, tačiau vietoj to keliavome per seną ir nešvarią miesto dalį. Nors ėjimas buvo sklandus ir malonus, aplinka nebuvo pati gražiausia.
Kai grįžau iš pasijodinėjimo, fotografas atėjo su išspausdintomis nuotraukomis ir pasiūlė jas įsigyti už nedidelę kainą. Tačiau aš nusprendžiau nepirkti. Nors nuotraukos buvo geros, man atrodė, kad užtenka tų, kurias padarė Asami. O ir šiaip kelionei pasidarysiu atskirą spausdintą albumą.
Ši kelionė su drambliais, nepaisant ne itin gražios aplinkos, buvo įdomi patirtis. Sužinojau daug naujo apie dramblius ir jų gyvenimą, o pajodinėjimas suteikė naujų ir įsimintinų įspūdžių. Visgi, antrą kartą tikriausiai rinkčiausi dramblių maitinimą, o ne kelionę ant jų.
Po apsilankymo dramblių parke, mūsų gidas nusprendė parodyti mums dar vieną ypatingą vietą – Gaitor Ki Chhatriyan. Tai buvo vieta, kurioje stūksojo daugybė kolonų ir elegantiškų paminklų, skirtų seniesiems valdovams. Kolonos formavo elegantiškas arkadas ir praėjimus, o jų architektūra buvo tiesiog nuostabi. Tačiau, vos tik atvykus į vietą, pajutau didžiulį norą apsilankyti tualete. Deja, gidas pasiūlė šiek tiek pakentėti, nes čia tualetas greičiausiai nešvarus. Teko susilaikyti ir stengtis kuo greičiau apžiūrėti šią vietovę. Nors mūsų apsilankymas buvo trumpas, vietovė paliko išties didelį įspūdį.
Gaitor Ki Chhatriyan fragmentas
Prieš grįžtant namo Asami paprašė mus nuvežti iki prekybos centro arba kokios parduotuvės, kur galėtu įsigyti suvenyrų. Gidas mus nuvežė į vietinių menų parduotuvę, kuri labai priminė tą, kurioje buvau lankęsis Delyje. Ir kurioje kainos buvo didesnės nei kitur. Atvykus į suvenyrų parduotuvę, mus pasitiko draugiškas pardavėjas, kuris maloniai pasiūlė apžiūrėti jų asortimentą. Ir netgi parodė kaip gaminami tam tikri gaminiai. O parduotuvė buvo pilna įvairių prekių – nuo rankų darbo tekstilės iki brangiųjų akmenų papuošalų. Asami akys nušvito pamačius gražius papuošalus, ji pradėjo atidžiai apžiūrinėti kiekvieną detalę. O aš, vos tik sužinojęs kur yra tualetas nėriau į jį ir tik per plauką spėjau išvengti dar vienos katastrofos. Šlykštus reikalas tas viduriavimas…
Aš gidui buvau minėjęs, kad noriu išsikeisti pinigų, ir labai nudžiugau, kai sužinojau, kad tą padaryti galima šioje parduotuvėje. Kursas buvo palankus – už 100 eurų gavau 9000 rupijų, kas buvo puikus sandoris. Šis keitimo kursas buvo netgi geresnis nei tas, kuriuo keičiau Lietuvoje.
Jei atkreipsite dėmesį – pamatysite kabantį kilimą. Tai parduotuvės meistrų rankų darbo gaminys.
Po intensyvios dienos, kupinos nuotykių ir atradimų, grįžome į viešbutį. Asami atsiskaitė su gidu – atsižvelgiant į visas aplinkybes, tai buvo priimtina 3200 rupijų (37,44 €) suma. Jos nuotaika atrodė pagerėjusi po įvairių popietės negandų. Žinojau, kad chaosas kartais nuvargindavo ir ją, nors ji to ir neparodydavo.
Pirmiausia patikrinau, ar mano išskalbtieji drabužiai buvo pristatyti. Laukiau šio pristatymo nuo ryto, nes švarūs drabužiai buvo būtini, o ir iš viešbučio iškeliaujame rytoj ryte. Visgi, viešbučio registratūroje sužinojau, kad skalbiniai dar nebuvo pristatyti. Jaučiausi šiek tiek nusivylęs, bet vyliausi, kad jie atvyks netrukus. Susitarėme, kad viešbučio personalas mane informuos, kai tik skalbiniai bus pristatyti.
Kadangi buvome pavargę ir neturėjome daug noro eiti į miestą ieškoti vakarienės, nusprendėme pasilikti viešbutyje ir pasimėgauti užkandžiais, kuriuos turėjome. Aš jaučiausi pakankamai sotus po pietų, tad man pakako kelių sausainių ir vaisių. Asami taip pat pasirinko lengvesnius užkandžius ir draugiškai nusprendėme, kad šį vakarą to užteks.
Kalbant su Asami nekantriai laukiau skalbinių pristatymo ir tikėjausi, kad niekas nedings. Kiek vėliau, nei planuota, pasirodė krepšiai – nešvarūs drabužiai buvo švariai išskalbti ir tvarkingai sulankstyti. Sėkmė!
Galiausiai, pavargę bet laimingi, nuėjome miegoti, pasiruošę dar vienai įdomiai dienai. Viešbučio kambarys buvo tylus ir ramus, o mes džiaugėmės galėdami atsipalaiduoti po ilgos ir įdomios dienos.
Antrą dienos dalį žiūrėti nuo 6:02