Dienos skrydis buvo suplanuotas maždaug vidurdienį, kas leido atsikelti šiek tiek vėliau nei įprastai. Papildomas laikas suteikė galimybę šiek tiek daugiau pailsėti po ankstesnių kelionės dienų. Vis dar jaučiau užsitęsusį skrandžio diskomfortą, tad nusprendžiau išgerti dvi tabletes vaistų nuo viduriavimo, tikėdamasis, kad jis sumažės. Asami valgė nedaug, tikriausiai nerimaudama dėl prarastos kortelės, kurią labai norėjo atgauti. Ji paskutinį kartą nuėjo į registratūrą pasitikrinti, o aš pabaigiau pakuotis ir prisijungiau prie jos.
Kaip įprastai, užsakėme Uber kelionei į oro uostą, nes tai greičiausias ir patogiausias būdas ten nuvykti. Uber pasirinkimas leido išvengti galimų viešojo transporto nesklandumų ar ilgų laukimo laikų. O kelionė į oro uostą buvo gana greita ir sklandi, kas leido atvykti laiku ir be papildomo streso. Kadangi skrydžio metu buvo nustatytas 15 kilogramų svorio limitas, pasvėriau savo lagaminą ir džiaugiausi, kad jo svoris neviršijo leistinos ribos. Svarstyklių prie lagaminų priėmimo vietos rodmenys buvo šiek tiek didesni, bet galiausiai viskas buvo gerai ir niekas nepriekaištavo.
Retai, bet kartais tenka pamatyti ir propelerinių lėktuvų
Skrydis buvo trumpas ir gana malonus. Vėl skridome nedideliu propeleriniu lėktuvu, kuriame abiejose pusėse buvo po dvi sėdynių eiles. Tokiems vietiniams skrydžiams didesnis lėktuvas nereikalingas, o pati kelionė truko tik apie 45 minutes. Skrydžio metu aptarėme kelionės planus, ką norėtume pamatyti ir aplankyti. Aš įrašiau dar vieną dienoraščio įrašą, tačiau, kaip vėliau sužinojau, dėl triukšmo lėktuve įrašo kokybė buvo labai prasta.
Išėję iš oro uosto, kaip įprastai, išsikvietėme Uber. Programėlė rodė, kad kelionė turėtų kainuoti apie 300 rupijų. Pirmasis vairuotojas per Uber programėlę telefone parašė, kad kelionė kainuos 500 rupijų. Pabandėme derėtis, bet jis nesutiko nuleisti kainos. Kol svarstėme, ką daryti toliau, Asami savo kelionių knygoje perskaitė, kad kelionė iš Jodhpur oro uosto į miesto centrą paprastai kainuoja 500 rupijų. Sužinoję, kad tai įprasta kaina, nusprendėme sutikti ir užsisakėme kitą Uber automobilį. Antrasis vairuotojas taip pat reikalavo 500 rupijų, todėl sutikome ir išvykome į viešbutį.
Miesto centre esantis trijų žvaigždučių viešbutis atrodė senovinio stiliaus, su baltų akmenukų takais ir senovišku interjeru. Vos įžengus registratūroje mus pasitiko draugiškas personalas, kuris paprašė užpildyti registracijos formas ir pateikti pasų kopijas. Tai man pasirodė šiek tiek neįprasta, nes Europoje viešbučiuose paprastai nereikia pateikti pasų kopijų. Nors jau senokai viešbutyje buvau apsistojęs, tai gal dėl to ir atrodo neįprastai. Laimei, visos procedūros buvo greitai pabaigtos ir netrukus atsidūrėme savo kambaryje. Tačiau Asami pastebėjo, kad lovos yra sujungtos, nors ji buvo užsakiusi kambarį su dviem atskirom. Man tai nebūtų buvus problema, bet ji aiškiai nejautė, kad būtume pasiekę tokį santykių lygį, kad galėtume miegoti kartu. Ji iškarto paprašė pakeisti kambarį. Laimei, personalas rado kitą kambarį, kuriame buvo dvi atskiros, bet vis dar sustumtos lovos. Turėjome šiek tiek palaukti kol jos buvo išskirtos ir viskas po jomis išvalyta.
Ne, ši nuotrauka nepasukta. Tai viena iš viešbučio sienų
Pasiruošę išeiti, pirmiausia nusprendėme aplankyti netoliese esantį laiptuotą šulinį, kuris buvo vos už 150 metrų nuo mūsų viešbučio. Priėjus prie šulinio, man užgniaužė kvapą nuo jo sudėtingos struktūros ir simetrijos. Ji buvo didžiulė, su puošniais stulpeliais, apjuosiančiais centrinę dalį, suteikiančia beveik nežemišką atmosferą. Šis šulinys buvo gerokai didesnis nei tas, kurį lankėme anksčiau, ir čia nebuvo jokių apribojimų – žmonės galėjo eiti žemyn tiek, kiek norėjo. O vanduo šulinyje buvo švarus ir pilnas žuvų, kas rodė, kad jis yra gerai prižiūrimas. Diena buvo šviesi ir šilta, bet ne per karšta, kas leido smagiai stebėti kitus lankytojus ir mėgatis gražiu oru.
Toorji ka Jhalra senovinis šulinys
Viską apžiūrėję, nusprendėme, kad laikas pietums. Visai šalia radome kavinę, kurios stogo terasa su nuostabiu vaizdu į šulinį buvo kaip tik tai, ko mums reikėjo. Saulė buvo pakilusi aukštai, temperatūra siekė apie 24–27°C, tad (surprise, surprise) pasirinkome sėdėti pavėsyje. Aš užsisakiau ryžius su daržovėmis, tikėdamasis, kad jie nebus per aštrūs. Laimei, jie buvo švelniai aštrūs, tik tiek, kad suteiktų Indiško skonio. Asami, visuomet drąsi su aštriais patiekalais, pasirinko biryanį, aštrius keptus ryžius. Dėl mano skrandžio problemų maistu dalintis nepavyko. Valgis buvo skanus ir sotus, puikiai tinkamas pietums. Skonių ir vaizdų derinys dar labiau praturtino mūsų kelionę ir leido pasikrauti energijos prieš tęsiant nuotykius.
Pailsėję kavinėje, nusprendėme leistis į ilgą pasivaikščiojimą po miestą. Saulė vis dar maloniai šildė, o miesto šurmulys maišėsi su egzotiškais kvapais ir garsais. Sekėme Asami turimu žemėlapiu, kuris vedė link Jaswant Thada – įspūdingo memorialo, žinomo dėl savo nuostabios architektūros.
Čia Rikšos išpuoštos labiau nei kitur
Mūsų kelias vedė per siauras miesto gatveles, pilnas įvairiaspalvių parduotuvių ir vietinių gyventojų, užsiimančių kasdieniškom veiklom. Gatvėse buvo daug triukšmo – motorolerių gausmas, automobilių pypsėjimai ir prekeivių šūksniai. Nepaisant to, kelionė buvo visai smagi. Stebėjome gyvą miesto gyvenimą ir gaudėme įspūdžius.
Artėjant prie Jaswant Thada, pamatėme, kad turėsime palypėti gana aukštais laiptais. Bet užlipus atsivėrė nuostabi miesto panorama. Iš čia galėjome matyti visą Jodhpur miestą, jo mėlynus namus ir tolimus kalnus. Vaizdas buvo pribloškiantis, o nuo aukštai sklindantis lengvas vėjelis maloniai vėsino.
Miesto vaizdas iš aukščiau
Atėjus prie Jaswant Thada, mus pasitiko balto marmuro pastatas, iš tolo spindintis savo grožiu. Memorialas, pastatytas kaip Maharadžos Jaswant Singh II atminimas, buvo tikras architektūros šedevras. Jo išskirtiniai raižiniai ir detalės stebino savo grožiu ir tikslumu. Apžiūrėjome pastato vidų, kur taip pat buvo įspūdingos skulptūros ir meno kūriniai, pasakojantys šio krašto istoriją.
Praleidome apie valandą vaikštinėdami aplink, fotografuodami ir tiesiog mėgaudamiesi šios vietos ramybe ir grožiu. Jaswant Thada buvo tikra atsvara triukšmingam miesto gyvenimui, suteikianti mums galimybę atsipalaiduoti ir pasinerti į kultūros ir istorijos atmosferą. Po malonaus laiko praleisto šioje vietoje, nusprendėme grįžti į miesto centrą. Priėjome prie artimiausio Tuk Tuk vairuotojo ir pradėjome derybas dėl kelionės kainos. Vairuotojas pradžioje prašė daugiau nei mes buvome pasiruošę mokėti, bet po truputį nuleido kainą iki priimtinos sumos. Su šypsena sutarėme dėl kainos ir patogiai įsitaisėme Tuk Tuk’e, pasiruošę kelionei atgal į miesto šurmulį.
Gražusis memorialas iš arti. Su fontanu priešakyje.
Važiuodami siaurais miesto keliais, vėl galėjome stebėti gyvą miesto ritmą. Tačiau, mūsų nuostabai, vairuotojas nusprendė mus išleisti anksčiau nei buvome sutarę. Jis sustojo ir pasakė, kad likusią kelionės dalį turime eiti pėsčiomis. Nebuvo kito pasirinkimo, todėl nusprendėme tęsti kelionę savomis kojomis. Siauros miesto gatvės turėjo unikalų žavesį, nors ir buvo gana chaotiškos. Vaikščiodami šiomis gatvėmis nematėme jokių prekeivių ar parduotuvių, tik retkarčiais pravažiuodavo motoroleriai ar rikšos. Jos buvo tyliai ramios, be įprastinio miesto triukšmo, todėl galėjome pasinerti į savo mintis ir mėgautis aplinkos ramybe.
Sutikus keletą vaikų Asami pasijuto tarsi įžymybė 🙂
Bevaikštant prie mūsų priėjo vaikas, kuris pasirodė labai draugiškas ir smalsus. Jis, gera anglų kalba pradėjo pasakoti apie aplinką ir rodyti įvairias vietas, tarsi būtų profesionalus gidas. Nors mes jo neprašėme, jo entuziazmas ir žinios apie miestą buvo visai geros. Po trumpo pokalbio jis pasakė, kad už savo paslaugas norėtų gauti 100 rupijų. Nors mes ir nebuvome tikri, ar tai tikrai būtina, tačiau vaikas atrodė nuoširdus, tad pasakėme, kad pagalvosime.
Sekdami jo nurodymais, užlipome ant netoliese esančio kalno. Kelias buvo kiek status ir su daug pakopų, tačiau vaizdas, atsivėręs viršuje, buvo vertas pastangų. Nuo kalno viršūnės galėjome matyti visą miestą, išsiskiriantį savo mėlynai nudažytais pastatais ir siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Vaizdas buvo nuostabus, o saulė lėtai leidosi už horizonto, dažydama dangų įvairiomis spalvomis.
Miesto panorama su saulėlydžiu
Besidžiaugiant šiuo ramiu ir gražiu saulėlydžiu, staiga per garsiakalbius mieste pradėjo sklisti garsus triukšmas. Tai buvo religinės maldos, skambančios iš įvairių miesto mečečių, sklindančios per garsiakalbius. Garsas buvo gana stiprus ir ryškus, užpildantis visą miestą. Nors tai šiek tiek trikdė mūsų ramią akimirką, kartu tai buvo įdomus kultūrinis potyris, primenantis, kokia įvairialypė ir spalvinga yra šio miesto kasdienybė.
Saulei nusileidus ir miestui pasinėrus į vakaro šešėlius, vaikas, kuris mums taip geranoriškai rodė kelią, pasiūlė palydėti atgal į miesto centrą. Leidomės žemyn nuo kalno, sekdami jo greitą žingsnį siauromis gatvelėmis. Vaikas buvo puikus gidas, nuolat rodantis ir pasakojantis apie įvairias vietas, nors mes dažniausiai tik linkčiodavome galvomis, dėkodami už jo pastangas.
Vienas iš įėjimų į kažkieno namus, kurį entuziastingai parodė jaunasis gidas.O parodė ne tik įėjimą, bet ir jungiklį lempai įjungti.
Kai pagaliau pasiekėme miesto centrą, Asami ištraukė iš savo piniginės 100 rupijų ir padavė mažajam gidui. Jis nusišypsojo ir padėkojo, džiaugdamasis gautu atlygiu už savo paslaugas. Atsisveikinome, stebėdami, kaip jis greitai dingsta tarp žmonių.
Atsidūrėme judrioje miesto gatvėje, kuri mirgėjo šviesomis nuo prekeivių stendų. Gatvė buvo pilna žmonių, kurie skubėjo pirkti, parduoti ar tiesiog mėgavosi naktinio gyvenimo atmosfera. Prekeiviai siūlė viską – nuo šviežių vaisių ir daržovių iki rankų darbo suvenyrų ir drabužių. Kvapai iš gatvės maisto kioskų buvo viliojantys, maišydamiesi su prieskonių ir kepamų patiekalų aromatais.
Transporto srautas buvo nenutrūkstamas – rikšos, motoroleriai ir automobiliai judėjo pirmyn ir atgal, lydimi pypsėjimų ir šūksnių. Gatvė pulsavo energija, kurią sukūrė miestiečiai ir turistai, mėgaudamiesi vakaro šurmuliu. Tai buvo gyva ir dinamiška miesto dalis, kurioje kiekvienas kampas atrodė kupinas veiklos ir gyvybės.
Šurmuliuojanti miesto aikštė su bokštu jos centre
Mes įsiliejome į šį šurmulį, mėgaudamiesi miesto naktinio gyvenimo ritmu, tyrinėdami stendus ir stebėdami žmones. Vakaro nuotykiai suteikė mums naujų įspūdžių ir patirčių, praturtinusių mūsų kelionę po Jodhpur miestą. Toliau tyrinėdami miesto šurmulį, priėjome žymųjį laikrodžio bokštą, kuris išdidžiai stūksojo pagrindinėje aikštėje. Nusprendėme pakilti į jo viršų, ir pasigrožėti miestu iš aukštai. Užlipome siaurais laiptais, kurie vinguriavo aplink bokšto vidų, ir greitai pasiekėme terasą.
Viršuje mūsų laukė laikrodžio prižiūrėtojas, kuris draugiškai pasitiko ir pasiūlė parodyti laikrodžio mechanizmą. Jis šiek tiek papasakojo apie senovinį mechanizmą, parodė, kaip jis veikia ir kaip prižiūrimas, kad laikrodis tiksliai rodytų laiką. Nors jo pasakojimas buvo trumpas ir ne itin išsamus, vis tiek buvo įdomu pamatyti laikrodžio veikimo principus. Pasibaigus ekskursijai, prižiūrėtojas paprašė nedidelės pinigų sumos už savo paslaugas, tačiau mes nusprendėme neduoti.
Truputį pažaidžiau su foto aparato nustatymais. Vaizdas iš bokšto.
Pasimėgavę vaizdais iš aukščiau ir išgirdę įdomių istorijų, grįžome į viešbutį. Atvykus Asami nusprendė eiti vakarieniauti į viešbučio restoraną, o aš pasilikau kambaryje darbuotis su savo baigiamuoju darbu. Sparčiai artėjo prie mano darbo pateikimo terminas, todėl norėjau išnaudoti šį laiką produktyviai. Dirbdamas prie savo magistrinio darbo, iš restorano girdėjau sklindant vietinę muziką. Nors mano dėmesys buvo sutelktas į darbą, šiek tiek gailėjausi, kad nepasinaudojau proga paklausyti šios gyvos muzikos.
Po kurio laiko Asami grįžo į kambarį ir mes susitikome pasitarti dėl rytojaus planų. Aptarėme, ką norėtume pamatyti ir kokias vietas aplankyti. Nusprendėme, kad būtų puiku dar daugiau pamatyti miesto istorinių ir kultūrinių objektų, o taip pat pasimėgauti vietiniu maistu ir atmosfera. Mūsų pokalbis buvo šiltas ir draugiškas, suplanavome savo kitą dieną taip, kad būtų įdomi ir turininga. Po ilgos dienos ir produktyvaus vakaro, pasijutome pavargę ir pasiruošę poilsiui, kad rytoj galėtume pradėti naują nuotykių dieną su šviežiomis jėgomis.