Šis, atrodytų pamirštas, atgyventas ir iš mados išstumtas dalykas šiandien grįžta su trenksmu! Atsiranda vis daugiau ir daugiau norinčių fotografuoti analoginiu būdu. Naudotų ir gerai veikiančių juostinių aparatų kainos kyla. Juostelių gamyba vėl darosi pelninga. Kai kurie foto technikos gamintojai išleidžia, arba ruošiasi išleisti naujus juostinius fotoaparatus. Tuo tarpu įvairios nuotraukų dalinimosi platformos tiesiog skęsta nuo naujų analoginių kadrų gausos. Kodėl visa tai vyksta ir kuo įdomi analoginė, arba, kaip kai kas pasakytų, tikroji fotografija?
Nors pats nelaikau savęs fotografu, visgi fotografija, kaip mokslas, man yra šiek tiek įdomi. Kaip menas, dar tiktai pradeda dominti. Truputį rimčiau fotografuoti pradėjau tiktai šiais, besibaigiančiais 2023-iais metais. Iki tol vartodavau, tik kaip pagalbinę išraiškos priemonę tekstui pagyvinti. Dažniausiai tam užtekdavo tiesiog paprasčiausių kadrų iš „muilinės“, paprasto, mažo skaitmeninio fotoaparato, kurį užtenka nukreipti norima kryptimi ir paspausti mygtuką. Žinoma, kažkada seniai yra tekę pačiupinėti tėčio Zenitą, gal net vieną kitą juostą išfotografuoti. Gal būt todėl, neturėdamas didesnio prisirišimo, nei prie itin kokybiškų skaitmeninių vaizdų, nei prie malonių analoginių paveikslėlių, galiu daug maž vienodu nuoširdumu pažvelgti į abu fotografijos pasaulius; skaitmeninį ir analoginį.
Fotografija pažodžiui reiškia šviesos (fotonų) raštą, piešinį. O raštas, tai toks dalykas, tampriai susijęs su piešimu, atmintimi, grafika, spaudais ir visokiais tokiais dalykais paliekančiais kokią nors žymę. Ir čia analoginė fotografija iš tiesų nenusileidžia jokiam kitam tikram menui, nei raštui, nei tapybai. Tai yra menas pagauti šviesos atspindį ir juo apšviesti medžiagą (juostelę, plokštę ar popierių), kurioje ilgam išliks tasai pagautas vaizdelis. Techniškai, skaitmeninė fotografija irgi atitinka šį kriterijų, tačiau ji leidžia ne visai natūraliais būdais šviesą manipuliuoti, arba net visai nenaudoti šviesos, sugeneruoti paveikslėlius dirbtinai (DI pagalba). Taigi, analoginė fotografija gali veikti visiškai, 100% natūraliai, tai tik saulės zuikutis vienoje rankoje ir popieriaus lapas kitoje. Popieriaus lapas su vaizdeliu vadinamas nuotrauka, nes vaizdelis nutraukiamas tiesiai iš gamtos.
Pilnai analoginė būdama, remiasi tuo pačiu principu, kaip dviračiai arba rašomosios mašinėlės; du ratai (dvi ritės) ir žmogus tarp jų. Rašo, kuria, važiuoja, gyvena. Būtent tokiu principu, bėgdamas nuo pragaro link rojaus, palieka savo veiksmų atspaudą, raštą amžinybei, sielą. Tokiu principu mina dviratį ir daug visko aplanko, pamato. Tokiu principu mašinėle prispausdina romaną. Tokiu principu, pripaveiksluoja įdomių akimirkų, išreiškia savo perspektyvą, požiūrį, estetiką ir t.t. Taip pat yra ir fizinės ribos, kurios padeda labiau susikaupti, palaikyti užsiėmimo prasmę ir kokybę. Kaip žmogaus gyvenimo dienos yra suskaičiuotos ir neįkainuojamos, taip ir juostoje kadrų skaičius ribotas, o ritiniai kainuoja ne taip ir pigiai šiais laikais.
36 kadrai ir juostelė baigta, reikalinga, todėl kuo geriau juos išnaudoti. Atitinkamai svarbesni ir fotografo gabumai, įgūdžiai, išmonė. Tačiau ir pačios juostelės, o ypač spalvotos, gali turėti savo cheminę charakteristiką. Taip sakant, ne tik kompiuteriui yra darbo, bet ir žmogui, kuris būtent iš savo veiklos gali pasisemti daugiausiai orumo. Žinoma, skaitmeninė fotografija intelektualiai dar labiau reikli, bet kur kas atlaidesnė pačiame fotografavime. Fotografuojant skaitmeniniu aparatu, fotografavimo procesas atliekamas greitai, bet paskui gali tekti ištisas dienas leisti varvinant akis prie ekrano, kraipant stuburą ant kėdės ir maigant tą patį pelės mygtuką. Todėl analoginė, savo ruožtu, skatina daugiau laiko praleisti lauke, vaikščioti ieškant įdomių perspektyvų.
Analoginiai aparatai, tai tokie mechaniniai stebuklai, kuriuos sukonstruoti yra atskiras menas. Paspausti mygtuką ir pajausti, kaip suveikia dantračių ciklas, kaip pasileidžia spyruoklė ir suspragsi užraktas, suvaikšto užuolaida yra kažkas nepaprasto. Be to, analoginį aparatą visiškai patogu naudoti net ir mūvint pirštines, žiemą, tai tikrai nepakeičiama savybė. Negana to, jiems nereikalinga elektra, tik žmogaus jėga.
Žinoma, žiūrint vien nuotraukų kokybės ir raiškos aukštumų, analoginė fotografija, kalbant apie mažąjį formatą, t.y. 35mm ir mažiau (jeigu kalbėtume apie analoginį vidutinį formatą reikalai būtų kiek kitokie, bet apie tai vėliau), nebegali lygintis su skaitmenine (Tačiau vis dar gali reikšmingai pasispardyti!). O dabar netgi yra nuo skaitmeninės ir labai priklausoma, nes fotografavimas, tai tik viena dalis. Dar reikia negatyvus ryškinti, skenuoti/perfotografuoti, apdirbti ir išspausdinti nuotraukas. Toli gražu ne visiems analoginis procesas nuo A iki Z yra prieinamas ar išvis įmanomas šiais laikais. Be to, norisi ir gamtą pasaugoti, kiek įmanoma mažiau chemijos naudoti. Todėl dažnu atveju, šiuolaikinė analoginė fotografija veikia tik iki ryškinimo. O apdirbimas, redakcija ir spausdinimas jau atliekami skaitmeniniu būdu.
Nepaisant to, manau, kad analoginė fotografija turi teisę egzistuoti ir turi savo terpę šiai egzistencijai. Taip kaip dviračiai egzistuoja šalia automobilių; kai kam pramoga, kai kam sveikata, kai kam pigus ir patogus susisiekimas. Ar dviračiai pranašesni visais atvejais? Ne. Ar dviračius kartais paveža automobiliai? Taip. Ar dėl to dviračiai nereikalingi? Anaip tol!
