Beplanuojant tolimesnį maršrutą prieina vaikinas ir kažką pradeda Itališkai kalbėti. Supratęs, kad su manim susikalbės tik angliškai, sunkia anglų kalba paaiškina, kad gyvena kažkokiame barake ir paprašo poros eurų kebabui. Visai jaunas toks. Daviau aš jam tuos porą eurų, bet po to pagalvojau, kad reikėjo paklausinėti, kodėl nedirba o čia prašinėja, nes tokiame amžiuje rasti darbą tikrai galima. Kad ir tame pačiame turguje. Bet kažkaip nepaklausiau…
Tai čia vienas iš tų variantų, kai duodi, paaukoji, bet nesijauti gerai, tarsi apgautas.
Per ilgai neužsisėdėjęs patraukiau link įėjimo į muziejų. Studento pažymėjimas nuolaidos nesuteikė (ech, tas amžius), tai teko sumokėti pilną 16€ kainą už bilietą. Pasidžiaugiau galėdamas palikti kuprinę ir patraukiau į muziejų, kuriame, vos tik įėjus pro duris pasitiko didžiuliai laiptai su įspūdingai dekoruotomis sienomis ir lubomis. Kaip gidė ir sakė, iš išorės paprastai, bet viduje – įspūdingai.
Ponas išjojo, tik neatsimenu kur
Bet labai panašiai kaip ir kituose anksčiau lankytuose rūmuose. Vienas kambarys dekoruotas vienaip, kitas kitaip, viename atspalvis vienoks, kitame kitoks, smulkių detalių visur belenkiek, paveikslų ir piešinių taip pat – visiška beskonybė mano skandinavišką dizainą mėgstančiai akiai. Praeinu, pasižiūriu, per daug net neužsibūnu. Visai neįdomu, kur ten koks vyrų, moterų, vaikų ar dar kam nors skirtas kambarys yra. Išpindėję karaliai tais laikais buvo. Galėjo ir iš išorės šiek tiek gražiau padekoruoti tuos pastatus, būtų ne taip nuobodu vaikščioti po senamiestį. Žinodamas, kad laiko turiu iki 18 val. sau neskubėdamas ir kartkartėmis pafotografuodamas praeinu tuos kambarius kol sekdamas rodyklę prieinu kitą pastato šoną su 3 aukštais visokių erdvių pilnų paveikslų ir kitokio gėrio iš senų laikų. Viename aukšte vienokie, kitame kitokie, trečiame aukšte dar trečiokie sukabinti. Net akys mirga. Bet vieną kitą įdomų ir traukiantį akį pavyksta pamatyti.
Vienas iš „akį patraukusių” paveikslų
O vat ketvirtame, arba palėpės aukšte prieinu naujesnių laikų keramikos parodą. Tikra atgaiva sielai – kažkas naujesnio, modernesnio ir įdomesnio. Nes nuogos moterys, ponai su savo apdarais ir vaikai su sparneliais (suprask – angelei) jau buvo pradėję atsibosti. Gaila, kad tik nedidelė ta keramikos paroda buvo. Bet nusileidęs į pačią apačią dar aptinku rūsius su skulptūromis ir moliniais dirbiniais. Tik laikas jau spaudžia – tenka greitu žingsniu viską apeiti. Nes dar ir kuprinę reikia spėti pasiimti, tikrai nenorėčiau, kad liktų užrakinta muziejuje. Bet spėju viską apeiti ir palikti muziejaus patalpas likus keliolikai minučių iki šeštos valandos vakaro. Jau neskubėdamas pasivaikštau šalia rūmų esančiame sode, kuris šiuo metu visai paprastas: keletas gėlių, pora skulptūrų, žolė ir daug takų.
Vienas iš nedidelės keramikos parodos eksponatų
Beveik 7 vakaro, pradedu galvoti, ką čia geriau daryti. Šiek tiek lynoja, kažką dar lankyti jau tingisi, tai prisėdu ant sausesnio suoliuko ir pradedu tyrinėti žemėlapį. Suvalgau kuprinėje gulintį keksiuką, kelis sezamo sausainius ir nusprendžiu nueiti iki autobusų stoties – pasižiūrėti iš kurios vietos autobusas link oro uosto išvažiuoja. Ir kaip dažnai važiuoja (prisimenant kelionę Frankfurte…). Tik dar prieš tai sugalvoju užsukti į Coop parduotuvę ir apsižvalgyti – gal ką įdomesnio rasiu parvežti iš Italijos. Taip su žemėlapio pagalba vaikščiodamas šiaip ne taip randu tą parduotuvę – jokios iškabos, nieko, tik lipdukas ant durų.
Viskas, ir eksterjeras, ir interjeras likę tokie patys kaip ir senais laikais. Visai kaip gidė sakė, kad beveik nieko keisti šiais lakais nebeleidžiama.
Paimu kažkokių lyg ir Itališkų sausainių ir patraukiu link Lidl kažko pusryčiams pasiimti. Taip pat sekdamas nuorodas telefono ekrane. Jei nebūtų, ir reikėtų naudotis popieriniais žemėlapiais, tai net neįsivaizduoju kaip reikėtų naviguoti. Pasiimu milžinišką, vos ne peraugusį agurką, su mintimi, kad bus įdomu išbandyti ir patikrinti, ar yra sėklų ar ne. Dar paimu humuso, ir patraukiu link stoties. Tik pastebiu, kad telefono baterija jau pasiekusi 20% ribą, tai pajungiu krautis į mažą seną power bank‘ą (nes kai ryte pastebėjau, kad didysis išsikrovęs, tai tiesiog palikau namie krautis). Bet pastebiu, kad nebedega ant jo lemputės ir telefonas nesikrauna, nors prieš tai viskas lyg ir buvo gerai, degė 3 iš 4 lempučių, indikuojančių kad įrenginys beveik pilnai pakrautas. Nelikę tai nelikę, toliau keliauju link stoties ir stengiuosi mažiau naudoti, kad pilnai neišsikrautų. Randu vietą ir autobusą su kompanijos logotipu, su angliškai kalbančio keleivio pagalba sužinau, kad autobusai kursuoja dažnai, apsižiūriu ir patraukiu namo.
Kupolinis koplyčios stogas atrodė išties įspūdingai
Kadangi vis dar turiu nepanaudotų bilietų – nusprendžiu grįžti tramvajumi. O ir stotelė visai šalia, tik tenka šiek tiek palaukti. Įlipęs aktyvuoju bilietą, bet pradedu stipriai nerimauti, nes baterijos likę tik 2%. Kažkodėl kartais taip būna, kad telefonas pradeda naudoti bateriją daugiau nei įprastai kai lieka apie 20% (ir kai labiausiai reikia). Ir visai džiaugiuosi, kad dar laukdamas tramvajaus dėl viso pikto suskaičiavau, kad turiu išlipti 10-oje stotelėje. Taip palieku telefoną kišenėje ir net lankstau pirštus, kad tik tiksliai suskaičiuočiau stoteles. Nes kai visomis dienomis namo eidavau pėsti, tai tą kelią atsimenu labiau nei šį, kuriuo važiuoja tramvajus. Artėjant link 10-os (lyg ir) išsitraukiu telefoną pasistiklinimui, bet mano liūdesiui jis jau išsikrovęs. Vaizdai lyg ir matyti, lyg ir ne visai, bet nusprendžiu, kad reikia pasitikėti savo atmintimi ir skaičiavimo gebėjimais ir lipti lauk. Atsimenu, kad tramvajaus stotelė kiek toliau, tai patraukiu ta pačia kryptimi ieškodamas gatvės įsukimui. Nedidelė tokia turėtų būti. Bet vaizdai pradeda atrodyti nebematyti, o kai prieinu sekančią stotelę suprantu, kad greičiausiai nuėjau per toli. Apsisuku ir einu atgal, galvodamas, kaip čia geriau daryti. Nors jau beveik tamsu, bet kai kurių paslaugas teikiančių įmonių durys atviros, tik va pakrovėją palikau krauti power bank‘ą, tai reikėtų susiorganizuoti ne tik elektros lizdą, bet ir laidą. Kas gali būti visai sudėtinga nemokant Italų kalbos. Tada prisimenu, kad kuprinėje turiu pakrautą savo seną telefoną. Išsitraukiu, įjungiu, ir pradedu dėlioti planus, kaip ieškosiu nemokamo wi-fi, nes kortelės perdėti tai nepavyks, neturiu specialaus kištuko. Bet kažkaip pastebiu, kad skersinė gatvė prie kurios sustojau lyg ir matyta. Pasuku, dar keli žingsniai ir pamatau matyto autoserviso iškabą. Atrodo judu reikiama kryptimi! Keli metrai ir pamatau reikiamas daugiabučio duris. Apsidžiaugiu, atsirakinu, ir grįžęs iškarto uždedu telefoną krautis. Dar sužinau, kad turėsiu naują kambarioką, kažkokį vaikiną iš Prancūzijos, kurį išties sunku suprasti. Bet per daug dėl to nesijaudinu, nes tai jau paskutinė naktis. Kuri pagaliau turėtų būti šiek tiek vėsesnė, kaip ir diena rytoj.
Ankstenis:Lankotės Turine? Būtinai sudalyvaukite „nemokamame” ture!
Sekantis: Turino kino muziejus: ne tik kino fanams, bet ir panoramų mėgėjams
Atrodo, kad šio šalmo kūrėjas (arba užsakovas) šiek tiek prie humoro buvo