Kelionės pabaiga

Iš tiesų nuo kelionės pabaigos prabėgo visa diena. Štai sėdžiu Kauno laisvės alėjoje po liepomis, su ilgesiu prisimenu patirtą kelionę ir beveik suprantu, lyg kailiu jaučiu naujos kelionės pradžią. Šiaip ar taip, šeštadienio rytą pajudam nuo Jurkalnės. Parduotuvėje-kavinėje pusryčiaujame visokiu šlamštmaisčiu. Na žinot, polietileniniai mėsainiai, sausainiai, pyragėliai ir panašiai. Dviratininkams viskas galima 🙂

Prie mūsų prisijungė gana didelis vabalas. Toks įdomus, labai ilgais riestais ūsais. Po fotosesijos vabalas išgyvendinamas į šalimais augantį gėlyną. Iš tiesų neįsivaizduoju ar gėlynai yra patogi gyvenvietė tokiam vabalui, bet sprendžiant iš bendražygio noro jį suvalgyti, saugesnė tikrai.

Pagaliau pajudėjus, minti pasirodė sunku. Vėjas pasisuko ir pūtė mums į veidus, kuriuos drauge šildė ir vasariška saulė. Nuo įkaitusio asfalto telkėsi lydytos dervos balos, prie kurių lipo ir taip sunkiai riedantys dviračiai. O Liepãja už gerų 80 kilometrų. Svajos apie Palangą tirpte tirpo, manėme, jei pasiektume Rucava, būtų stebuklas. Galvoje sukosi stovyklavietė netoli Liepãjos. Gal tokia ta minties galia? Vakar juk šnekėjome, kaip bus sunku pasiekti Palangą… Bet pabandom. Mintis laikau apie Palangą, autobusą, tvirtas namų sienas, patogią lovą ir pasidaro šiek tiek lengviau. Pasiekiame Liepãja apie 16 val.

Mūsų mergaitė jau vos panaši į žmogų, kas antras žodis apie autobusą. Patraukiame į Liepãja autoosta (lat. autobusų stotį), randame autobusą į Rucavą apie 17 val., tačiau neveža dviračių. Kasininkė pasiūlo pakalbinti vairuotoją, jeigu anas ims dviratį, tai ims. Vairuotojas angliškai nešnekantis pasitaikė. Tačiau kelis žodžius rusiškai ir latviškai kelionės metu pramokau. Pavyko pasakyti ko noriu! „Adin čilovėk, adin velociped, Rucava?“ 🙂 Pakraipė galvą, sako, gerai. Įsikėlė dviratį į mažo autobuso saloną, įsodinome mergaitę ir išsiuntėme į Rucavą. Patys patraukėme ieškoti kavinės. Pasistiprinus neliko nieko kito, kaip tiktai minti į Rucavą. Saulė dar švietė ir buvo šilta, tačiau nebesijautė tokios kaitros, vėjas nurimo. Mynėm smagiai ir greitai, apie 30 km/val. greičiu iki pat Rucavo. Pakol skubėjome, mergaitė numynė Palangon ir tenai dorojo kinų maistą. O mes irgi mynėme tiesiai Palangon, kur buvome kelios minutės po vienuoliktos.

Vaje, koks ego sambūris ta mūsų Palanga ir Šventoji. Nelabai to pastebėdavau iki šios kelionės Latvijos pajūriu. Tačiau dabar priešprieša ryškiai matoma. Latvijoje žmonės važiuoja prie jūros tam, kad gamtoje pailsėtų, dangaus platybės įkvėptų, saulė jėgų suteiktų, jūra atgaivintų. O pas mus, Lietuvoje, gamtą mylinčių žmonių šalyje… Triukšmas, balaganai, atvykėliai išsičiustiję kaip į geriausią balių. Girti riksmai skamba kiekvienoje pakampėje ir šiaip alkoholis liejasi laisvai. Jūra tapusi viešu tualetu, nes tie tikri pridergti tiek, kad kraupu ir užeiti. Kopos ir paplūdimiai – vieša šiukšlių dėžė (tiesa, ir Latvijos pajūryje gausu lietuviškų šiukšlių, kurias iš gėdos stengiausi aprinkti, žinoma, pagal išgales). Liūdna, tačiau tiesa. Bet matyti ir išsivadavimą iš gyvuliško mąstymo (paėst, pakakot, pasisiot, pabliaut, pasi…) žadančių požymių. Tiesa, ne Palangoje ar Šventojoje, bet apskritai Lietuvoje. Akiratin pakliūva vis daugiau žmonių, turinčių prasmingų užsiėmimų, imliai besidominčių reiškiniais toliau gerklės. Tuo noriu ir pasidžiaugti, nes tokius žmones turime labai vertinti.

Šiaip ar taip, per dvi dienas numynę apie 290 km (iš viso 700 km), spėjome atvykti prieš pasirodant paskutiniam autobusui į Kauną ir labai tuo džiaugėmės. Tačiau jam atvykus, teko nusivilti. Vairuotojas, paklaustas ar parvežtų keturis dviratininkus, atsakė, jog reikės ratus nuimti. Sutikome, tada pareiškė, kad mūsų neveš ir nepavyko permaldauti. Ką padarysi, vargšas žmogus, sunku gi jam „Toks“ kompanijoje dirbti, naktį bagažinę atverti…

Laimė, bendražygio šeimos pažįstamas gyvena Palangos centre ir sutiko mus priglausti iki ryto. Įdomus seniokas. Keliauja, medituoja, sportuoja, daug kuo domisi. Prie arbatėlės panaktinėjome, šnekučiavome. Kai kam ir medalius įteikė (valgomus, žinoma). Patarė Palangoje saugoti dviračius, nes pačiam per metus bent dešimtį nušvilpavo. Įdomią ištrauką paskaitė iš Dao knygos apie vaivorykštę. Vaivorykštė – tai tiltas tarp žemės ir dangaus. Palaimintas jaučiasi žmogus jį regėdamas, tačiau ar yra kuriam pavykę jo pradžią rasti? Eini kur turėtų būti pradžia, o ši vis tolyn slenka. O jei rastų, ar būtų pakankamai lengvas, kad galėtų juo eiti? Rytą pasiklausėme evangelijos apie Rudnosiuką, atsisveikinome, pasipaveikslavome ir – lėtu autobusu į Kauną. Turėjome laiko pamąstymams, pamiegojimams ir pasidairymams per langą. Viską apsvarsčius, dviratis keliavimui iš ties puiki priemonė. Skirtingai negu žiūrint per autobuso ar automobilio langą, ryškiai atsimeni visą kelią, kurį įveikei. Gali pasakyti kur buvo lengva, sunku. Kur ir ką pamatei bei patyrei. Kitam kartui būtinai įtrauksime bent vieną poilsio dieną savaitėje, mat ištisas mynimas vargina ir pabosta, be to, norisi ir kokias nors įdomesnes vietas aplankyti. Vėl gi, dviratis – lanksti priemonė. Visuomet galima rinktis važiuoti toliau arba arčiau, atitinkamai daugiau ištveriant arba pamatant.

Gal jau gana rašyti, kaip pasakė praėjusi pro mane močiutė: „Ranka rašo iš širdies, plunksna braška iš peties“.