Ką gi, pasidalinsiu ir aš savo klajonėmis po vieną ar kitą kraštą, į kurį teks papulti ir patirti ką nors įdomesnio ir įsimintinesnio. Vakar vakare gėrėm Latte kavą su drauge. Kalbėjome. Pokalbio metu priėjom vieningos nuomonės, kad gerai yra palikti visus rūpesčius namuose ir tiesiog bent dienai nuvažiuoti aplankyti dar nelankytas vietas, pamatyti, kas nematyta ir pan. Be ilgesnių diskusijų suderinom kryptį ir keliavimo būdą.
Atsikėlęs sutepu kelis sumuštinius, susimetu kelis daiktus į krepšius, įkeliu dviratį į bagažinę ir važiuoju iki draugės namų. Ji jau laukia manęs kieme, tad sukraunam jos kelionės reikmenis ir pajudam Marcinkonių link. Pirmas kelionės tikslas – Dzūkijos NP turizmo informacijos centras: ten dirbanti savanorė maloniai mus sutinka ir pasiūlo dviračiams skirtus maršrutus, pataria ką aplankyti, duoda žemėlapių ir kitų informacinių popierėlių. Taip pat išrašo leidimą pažintiniais tikslais lankytis Čepkelių rezervate.
Pirmąjį būtent pastarąjį ir lankome. Pakeliui sustojame miško poilsiavietėje, paskaitome informacinį stendą – pasirodo, šiose vietose yra tikrų tikriausios kopos, kaip ir prie jūros. Tik jos pavadintos žemyninėmis, būtent todėl, kad susidariusios žemyne, o ne pakrantėje. Ir atrodo ne taip, kaip prie jūros, nes viskas apaugę medžiais, samanomis ir kita augmenija. Atsipūtę, kelis kilometrus važiuojame smėlingu miško keliu. Pasiekę rezervatą, keliaujame tiesiai į apžvalgos bokštelį. Ten sutinkame du jaunuolius, taip pat su dviračiais, besidominčius apylinkėmis. Pasikalbame apie lankytinus objektus ir kelionės planus, leidžiamės į pažintinį mokomąjį taką prie pelkės. Mediniu takeliu pasiekiame apžvalgos aikštelę, pasidairome, pabandome pelkės klampumą (pasirodė, jog atsargiai žengiant, galima būtų ir šiek tiek pasivaikščioti per daug nesušlampant kojų už tako ribų). Toliau riedame maloniu miško takeliu prie anksčiau jau matytos pavėsinės užkąsti.
Pasistiprinę šiek tiek pagrįžtame tuo pačiu keliu ir miname plentu link Ūlos akies. Kelis kilometrus miname tirpdomi saulės, tad sustojame pavėsyje atsigaivinti vandeniu. Netrukus privažiuojame tiltą per Ūlos upę, kur yra patogus nusileidimas prie vandens. Be abejonės, leidžiamės žemyn. Labai malonu buvo pabraidyti po minkštą, smėlėtą upės dugną, atsivėsinti šaltu upės vandeniu, tik visą tą malonumą sugadino kažkoks zyziantis vabzdys skaudžiai įgėlęs į kuprą.
Netrukus pamatome ženklą, rodantį, jog tikslas pasiektas – Versmė Ūlos akis. Stačiais laiptais leidžiamės žemyn prie upės. Tiltuku persikeliame įkairįjį jos krantą. Pirmiausia pasigrožime Ūlos atodanga, pasifotografuojame ir takučiu keliaujam prie „akies”. Randame nedidelė burbuliuojančią vandens balutę . Tiesa, ji skleidžia nelabai malonų kvapą, matyt kartu su vandeniu „išburbuliuoja” ir kažkokios dujos. Į akį krenta informacinis stendas, su smagiai ir gražiai skambančiu vietiniu pavadinimu „Šalcinis Ūlos akis”.
Išbandome savo kailiu vandens šaltumą ir ieškom kelio atgalios, mat stumtis dviračius į statų šlaitą laiptais noro nėra. Neilgai trukę randam miško keliuką, kuris, galbūt išves į plentą. Važiuoti mišku daug smagiau nei plentu: oras grynesnis, nezuja automobiliai, o ir tokią karštą dieną medžių pavėsis tikrai džiugina. Važiuodamas mišku šiek tiek užsisvajojau, paklydau mintyse ir tuoj pat būnu nubaustas už neatsargumą – kliudau pedalu išsikišusią storą pušies šaknį ir skaudžiai krentu ant šono susitrenkdamas koją. Kai „žvaigždutės” akyse prasisklaido apsižiūriu dviratį ir pajudame toliau.
Oras labai karštas, visos vandens atsargos išsenka vos įpusėjus numatytą maršrutą. Kadangi pakeliui parduotuvių nėra, pajuokaujame, kad rasim miške trobelę ant vištos kojelės, suvaidinsim Joniuko ir Grytutės vaidmenis.. ir būsime apdovanoti šaltu vandeniu. Mūsų nuostabai taip ir nutinka – randame ne tik namelį, bet ir visą kaimelį (tiesa, ne ant vištos kojelės) miško apsuptyje. Sutinkame kieme traktorių betvarkantį vyriškį ir paprašome pasipildyti gertuves vandens. Pakviečia užeitį į kiemą ir parodo, kur yra čiaupas. Padėkojame ir išvažiavę į plentą riedame iki automobilio.
Šiek atsipūčiame nuo karščio pavėsyje, užkandam ir toliau judam automobiliu prie šalia esančio ežeriuko. Tikra atgaiva, po mynimo vidurdienio karštyje. Atsivėsinę važiuojame atgal, Kauno link.
Pakelėje sustojame prie kiemo, kuriame pristatyta indėniškų tipių. Paskambinome prie vartų esančiu skambučiu, tačiau taip niekas ir neatėjo įsileist mūsų ir papasakoti ką čia veikia ne mūsiškos kultūros palapinės.
Pakeliui dar užsukame į Dovainonis, į Mergakalnio regyklą (įdomus žodis). Draugė nustemba matomo kraštovaizdžio grožiu, o aš nustembu jos nustebimu ir tuo, kad ji dar nėra čia buvusi, nors gan dažnai pravažiuoja pro šalį. O vaizdas čia atsiveria išties gražus – matosi Kruonio HAE, pati Kauno marių pradžia, laukai, miškai, nedidelė sala ir visa tai apšviečia vakarėjanti saulė.