Pasiektas kelionės tikslas

Kelias į Kolka pasirodė esąs sunkesnis nei manyta iš pradžių. Išvykdami neturėjome galimybės pasipildyti maisto atsargų, o kelias Ventspils–Kolka yra vien miškų, pelkių ir laukinės gamtos apsuptyje, apie pakelės parduotuves nėra ko ir kalbėti. Miškai labai dideli ir gražūs, švarūs, neapaugę bruzgynais. Vyrauja mėlynės ir paparčiai. Kur ne kur žemuogės. Tatai ir pagelbėjo bado akimirką. Sustojus poilsio, apsipurškėme purškalu nuo vabzdžių (kurių tirštas debesis vis tiek zujo aplink galvą) ir mėlyniavome. Seniai teko rinkti mėlynes pačiam, o čia dar tokios gardžios, didelės… Pagalvoju, jei ir toliau mūsų miškų liekanas kirs plynai, tai apie tokį skanumyną kaip laukinės miško mėlynės galėsime ir visai pamiršti. Valgysime šilauoges iš Lenkijos 🙂

Diena, kaip ir visos iki šiol, labai saulėta. Nuo paryčių iki vėlaus vakaro esame saulužės globoje. Jau nusvilusios kojos ir rankos kentėjo. Kelyje jokio pavėsio, tik vėjas, žmogaus ištikimas draugas, nenuilsdamas stengėsi gaivinti. Pakeliui sutikome jau anksčiau (važiuojant į Pavilosta) matytą latviuką dviratininką, kuris irgi skuodė į Kolka. Užtikrino, jog kelyje tikrai nebus parduotuvių. Mėginome važiuoti su juo, tačiau neilgai tempėme – dviratininkas greitas. Po keleto kilometrų tokio važiavimo gavome sukti į mišką poilsio. Bent jau šiandien buvo kalbesnis, dar atsiskiriant ranka pamojo…

Iki tol spėjome aplankyti radijo teleskopą, kurį šiuo metu atstatinėja kosminių ryšių stebėjimui, ir apleistą karinę bazę, apie kurios buvimą liudijo pastatai vaiduokliai. Po juos šiek tiek pavaikščiojome, nors ir nėra saugu landžioti po apleistus pastatus. Pasisekė – plyta ant galvos neužkrito, pasipaveikslavome ir judėjome toliau.

Visgi vieną pardutuvę radome. Mažame pakelės miestukyje, pavadinimu Mazirbe. Teko suktelti kokį kilometrą ar panašiai į šoną, tačiau kokia atgaiva! Ledai, vanduo, kefyras, meduoliai ir t.t. 🙂 Tiesa, vienam dviračiui neišlaikė ratas, trūko stipinas. Teko užsiimti taisymu. Šiaip taip pavyko įraityti naują stipiną sulūžusio vieton ir keliavome toliau. Iki tikslo likę visai nedaug, gal vos dešimt kilometrų, kuriuos įveikę atsidūrėme prie Kolkos žiedo. Pasukome centro link. Norėjosi normalios vakarienės, nes visa diena, galima sakyti, varoma mėlynėmis, meduoliais, kefyru ir vandeniu. Ką galiu pasakyti, jei esi žmogus kietas, privalai veikti nuo sunkaus kuro 🙂 Radome mažą parduotuvėlę, kuri jau uždaryta. Čia užkalbino vietinis gyventojas, paprotino pavažiuoti toliau, kur yra didesnė parduotuvė ir viešbučio kavinė. Pietavome-vakarieniavome kavinėje, o padavėjas dar ir įdomų gardalą pasiūlė: ledai su karšta vyšnių uogiene. Išties gardu.

Pasistiprinę leidomės apžiūrėti miesto ir ieškoti stovyklavietės. Užlipome į apžvalgos bokštą, aplankėme medinę bažnytėlę ir radome stovyklavietę (viena tėra šiame mieste). Labai pigi pasitaikė, tik 3.5 € žmogui, tualetai smirdintys, vanduo negeriamas, o dušas – šaltas. Užtat visai šalia laukinės jūros, kuri nuostabiai švari, skaidri, tik dugne stiklų pridaužyta, teko rinkti, kad kas kojos nepersipjautų…

Vėliau susikūrėme ugnelę ir šnekučiavomės prie laužo, kol miegai patraukė. O šiandien mėginsime sparčiai keliauti namų link. Tiesa, mūsų jau šiek tiek mažiau – vienas žygio brolis vakar ryte išskubėjo atgal į Lietuvą. Įdomus dalykas, šiuose kraštuose atostogauja nemažai lietuvių, tad ir vietiniai pramokę mūsų kalbos. Jautiesi it namie.