Išaušo ketvirtoji diena

Šįryt esame keistokoje stovyklavietėje, kuri įkurta visai šalia uosto. Šalimais stovi upėje prišvartuoti laivai, o pažvelgę į kitą pusę matome banguojančią ir girdime ošiančią jūrą. Vėjas stiprus ir labai drėgnas, nors nelijo, tačiau dviračiai, skalbiniai ir palapinės kiaurai permirkę. Nežinia kaip išsidžiovinsim… Stovyklavietė įkurta Pavilostos miestelyje, šalia Tebros (arba Durbės) upės. Miestelis jaukus, ramus, tačiau brangus, o pati stovyklavietė aptverta tvora, kuri jaukumo nesuteikia, tačiau joje augančios Pušaitės Kankorėžaitės padėtį ištaiso.


Atmynėme čia vakar vakare iš Liepãjos. Pakeliui teko įveikti dar vieną bjauriai duobėtą ir smėlėtą žvyrkelį. Bet į tai nekreipiau daug dėmesio, nes mintys sukosi apie karinį kalėjimą, kurį aplankėme Liepãjoje. Gidas vaizdžiai pasakojo apie „auklėjimo“ būdus, naudotus šiame kalėjime. Kaip antai įmesdavo į kamerą keliolika žmonių, įberdavo chloro (neva dezinfekcijai), kuris sugerdavo orą, ir žmonės dusdami gaudydavo jį per durų plyšius. Po kiek laiko apsvaigusius išvesdavo į lauką rikiuotėn. Kurie neišgalėdavo tvarkingai stovėti – užsidirbdavo papildomų dienų kalėjime (teoriškai sodindavo trisdešimčiai dienų, praktiškai papildomų dienų skaičius augo tarsi ant mielių). Arba uždarydavo į tamsią vienutę ir liepdavo žygiuoti dieną naktį. Į ankštą kamerą sugrūsdavo apie penkias dešimtis žmonių, patalpa prikaisdavo iki sunkiai ištveriamų temperatūrų, žmonės alpdavo. Tik du keliai tebuvo iš šios vietos: į frontą, su kulka nugaroje, arba su mirties nuosprendžiu. Siųsdavo čia karius už menkus prasižengimus, kaip neįtikusi šukuosena, girtavimas gatvėje, kažkam neįtikimas. Rimti nusižengėliai, prievartautojai ir žudikai turėjo patogias kameras su lovomis, apklotais, pagalvėmis, stalu, kėde ir net kibiru lengvinimuisi. Sunkiai sekėsi suvokti, kaip žmonės galėjo leisti tokius baisius dalykus? Suprantu, karas, reikia kuo daugiau puodyngalvių, vykdančių visus paliepimus aklai, be minties, be sąžinės, atjautos ar dvejonės. Tokia toji armija (nuo žodžio arms – angl. ginkluotė). Pagalvoju, jei žmonės turėtų drąsos į ją neiti (nors juos už tai ir nušautų), tai visokie politikai ir vadai netektų galios ir karui, žiaurumams būtų užkirstas kelias. Tačiau tam, kad žmogus turėtų tokios kilnios drąsos, jis privalo gyventi laisvėje ir laisvė privalo nuolat būti jojo širdyje.

Šiaip ar taip, žvyrkelyje susitikome draugiškų keliautojų. Vaikinas iš Australijos ir mergina iš Vokietijos. Šie du dviračiais keliavo į Vokietiją. Keletą minutėlių pasišnekučiavome ir toliau nuriedėjome savais keliais. Alkis neleido nurimti pilvui, o ir vandens atsargos išsekusios. Kaip tik įvažiavome į kokį tai kaimelį. Stabtelėjome prie trobos vandens pasiprašyti, tačiau negavome, nes rūpestingi žmonės patikino, kad jų vanduo prastas, o antai kaimynų – labai geras. Išties, kaimynų vanduo buvo geras. 🙂

Čia pat ir pietavome. Valgėme sviestą su Rigos dešra, įsitaisę ant pievukės. Popiet vėl leidomės į kelią. Teko kęsti bendražygio taratulką, laimė, nusėdo josios baterija ir toliau mynėme kaip žmonės. Pakeliui sutikome vietinį dviratininką, minantį į Ventspils. Tačiau nebuvo labai kalbus, tai leidome minti toliau. Patys irgi svarstėme galimybę numinti į Ventspils. Tačiau galiausiai, vietinio žmogelio paraginti, pasukome į Pavilosta, kur galėjome apsiskalbti, išsiprausti. Pirma diena, kai nėjome prie jūros, o užsiėmėme buitimi. Ką padarysi, ši irgi reikalauja aukų. Užtat vakarienė buvo itin gardi – sušveitėme visą puodą ryžių ir pupelių su daržovėmis.

O dabar vėl valgyti reikia, minsiu į parduotuvę pieno…