Žygis dviračiais: Palanga–Kolka ir atgal (pirma dalis)

Pirmosios dvi kelionės dienos

Vakar diena buvo apylengvė, numynėme nedaug atstumo. Viso labo nuo Palangos iki Pape. Atvykę į Palangą, pastebėjome labai daug žmonių. Nusigavome iki Palangos tilto, kur laukėme atvykstant bendražygio iš Vilniaus. Pasirašėme lentoje, žinoma. Vėliau dviračių taku pasileidome Šventosios link. Nei pėsčiųjų, nei dviratininkų šiame take netrūko.


Įdomus dalykas tie dviračių takai: žmonėms patinka, saugu, neva. Tačiau užtenka šiek tiek jais pavažinėti susisiekimo tikslu ir supranti, jog dviračių eismas gatvėse esti saugesnis. Dviračių takas paprastai būna siauras, jame dviratininkai važiuoja abiem kryptimis ir, negana to, pilna pėsčiųjų! Esi priverstas judėti lėtai, jei rūpi nukakti tuo taku sveikam ir išsaugoti sveiką kitą. O kad būtų dar įdomiau tais takais važinėti, beveik visi jie kerta daugiau ar mažiau gatvių, šiuose susikirtimuose dažnai įvyksta dviratininkų susidūrimai su automobiliais, kadangi pastarieji nespėja laiku pamatyti į gatvę įlekiančio dviratininko. Taip, žinau, dviratininkai turėtų prieš tokius susikirtimus sustoti ir pereiti gatvę pėsčiomis. Tačiau tų susikirtimų tiek daug, jog toks nulipk-užlipk paprasčiausiai erzina ir dažnas dviratininkas tiesiog prisiima riziką ir kerta gatvę riedėdamas. Visas šias bėdas išspręstų dviračiams skirtos juostos platesnėse gatvėse, kur dviratininkai galėtų judėti greičiau ir saugiau…

DSCF7495
Šventojoje pasukome į plentą ir belėkdami sutikom smirdinčią lapę. Vargšė baigė savo dienas kelkraštyje, veikiausiai partrenkė automobilis ir nudardėjo savu keliu lyg niekur nieko. O mes, penki dviratininkai, važiuodami vorele viens paskui kitą, vos išvengėme šios lapės. Važiuojant vorele, labai svarbu, kad pirmasis dviratininkas būtų dėmesingas ir rodytų kitiems galimas kliūtis 😉

Be didesnių nuotykių numynėme į Rucavos miestelį, kur paragavome labai skanių latviškų ledų iš vietinio veikalo (veikals lat. parduotuvė).

P1000736Čia prasidėjo pirmieji techniniai nesklandumai. Viena žygio dalyvė įsitaisė labai įdomų daigtą („daigtas nuo žodžio daigas“ V. S. Vydūnas „Sąmonė“) – dviračio priekabą su krepšiu kroviniams. Iš pažiūros labai patogus dalykas: neapkrauna ratų, neapsunkina dviračio ir t.t. Tačiau tikrovėje labai nepasiteisino. Plastikiniai ratukai nuo karščio ir apkrovos išsikraipė, ėmė nusimontuoti padangos, važiuojant kas kelias minutes reikėdavo permontuoti. Negana to,  vežimaitis nuolatos apsiversdavo sutikęs kokią kliūtį, o vietose, kur daug žmonių ir eismo, labai apsunkino dviračio pravažumą. Išvada: stiprūs ratai, bagažiukas ir krepšiai dviratininkų keliautojų tarpe karaliauja ne veltui.

Kelias į Pape pasirodė esąs ilgas, labai smėlingas ir dulkantis žvyrkelis, kuriuo be perstojo lakstė automobiliai. Veik visą laiką skendėjome dulkėse, kol pagalbos ranką ištiesė lietus, kuris dulkes nusodino. Iškart lengviau pasiekėme dienos tikslą – stovyklavietę prie pat jūros. Čia radome draugiškus lietuvius, katrie sutiko pargabenti nelemtą vežimėlį atgal į Kauną. Nusegėme nuo jo krepšį, kuris kitą dieną bus panaudotas už kuprinę (kol rasime dviračiui bagažiuką), o daigtų perteklių pasidalinome per visus dviratininkus.

Vakaras pasitaikė ramus, tik prieš einant miegoti prasidėjo uodų genties antpuolis! Negelbėjo nė jokios priemonės. Uodai skraidė spiečiais, negalima buvo nė išsižioti, todėl ilgai nenaktinėję lindome miegoti. Rytą uodai taip paslaptingai dingo, kaip ir buvo atsiradę.

Kilome apie 06:15 val., pavalgėme pusryčius ir sužinojome, jog turime per gyvenimą suvalgyti apie 70 kg vabzdžių!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.